Angle down Atgal

Virtuvės šefas Bernardas Anužis: „Karantino metu turiu galimybę nuveikti tai, kam prieš tai neatrasdavau laiko“

Įprastai šventinis laikotarpis Palangoje – tikras išbandymas čia dirbantiems viešbučiams ir restoranams. Pajūryje sutikti naujuosius metus kasmet sugužėdavo be galo daug žmonių. Šiųmetinės šventės, žinoma, buvo kitokios. Karantinas pakoregavo visų mūsų planus. Ne išimtis ir kulinaras, buvęs restorano „Onorė“ virtuvės šefas Bernardas Anužis. Su juo susitariame pabendrauti sausio pradžioje ir kalbamės apie pakitusį gyvenimo tempą, vyraujančias nuotaikas, naujas veiklas bei nors ir atsargius, tačiau ateities planus.

Domisi naujomis gaminimo technikomis

„Sudėtingas laikotarpis“ – tokiais žodžiais mūsų pokalbį pradeda Bernardas. Tačiau neskuba skųstis, o atvirkščiai – ima vardinti teigiamas pandemijos puses. „Dar pirmojo karantino metu nusipirkau įrangos pabandymui filmuoti. Pagaliau turiu laiko ją išbandyti“ – naujai atrastu hobiu džiaugiasi vyras. Tiesa, Bernardas neapleidžia ir pagrindinės savo veiklos – kulinarijos. Ruošia maistą drauge su savo dukrele, kuri ateityje svajoja būti konditere. O taip pat – domisi naujomis gaminimo technikomis. „Yra toks garsus šefas – Francis Mallmann. Man labai patinka jo idėjos: Francis gamina ant atviros liepsnos įvairiausias būdais: ne tik kepa ant grotelių, o naudojasi skirtingomis kepimo ant ugnies technikomis – net sunku jas nupasakoti, reikia pamatyti“.

Ir iš tiesų, nupasakoti, kaip gamina Francis Mallmann – nelengva užduotis: šis, iš Argentinos kilęs, virtuvės šefas propaguoja Patagonijos regiono gaminimo būdus. Aplink atvirą liepsną stato įvairias konstrukcijas, prie kurių pritvirtina maisto produktus: tokiu būdu kepant reguliuojamas temperatūros pasiskirstymas. Susidomėjote? Nemažai šio šefo gaminimo video įrašų galima atrasti Youtube. O taip pat Netflix dokumentiniame seriale „Chef‘s Table“. Na, o Bernardas – didelis Francis Mallmann gerbėjas. Jis ne tik domisi šio argentiniečio gamybos būdais, tačiau ir išbando juos praktiškai – keliauja prie ežero ir stengiasi įsisavinti naujus kepimo su atvira liepsna metodus. Karantinas šiai veiklai puikiai tinka.

Kulinarija domėjosi nuo vaikystė

Kulinarija Bernardas ėmė domėtis dar besimokydamas mokykloje. Todėl paskutiniais gimnazijos metais jis apsisprendė – savo ateitį nori sieti būtent su maisto gamyba. Pasirinko stoti į profesinę mokyklą: „Paauglystėje aš buvau truputėlį atitrūkęs nuo grandinės: važinėdavau riedlente, nelabai kreipiau dėmesį į mokslus. O gaminti man patiko nuo pat vaikystės. Todėl ir nusprendžiau stoti į kulinariją profesinėje mokykloje. Pastūmėjo ir mama“ – priduria Bernardas prisimindamas, kad daugeliui draugų iš gimnazijos jo noras mokytis profesinėje mokykloje atrodė keistas. Vis dėlto, pirmieji mokslo metai Bernardą nuteikė optimistiškai: „Buvau motyvuotas: tai buvo nauja patirtis, dalyvavau įvairiuose teoriniuose konkursuose. Mums visą laiką žadėjo, jog kitame kurse keliausime į užsienį – mainų programą, įgysime naujų žinių“ – pasakoja Bernardas ir priduria, jog profesinės mokyklos pažadai ir liko tiesiog pažadais. „Visus tris metus aš girdėjau kalbas apie mainų programą, deja, taip niekur ir neišvažiavome. Tuo pačiu dingo ir motyvacija“.

Jau tapęs virtuvės šefu Bernardas ne kartą vyko pravesti kviestinių paskaitų įvairiose Lietuvos profesinės mokyklose, todėl teigia, jog jų lygis labai skirtingas – vienose gausu kokybiškos įrangos, kitose – nėra nė konvekcinės krosnelės. Tad vienareikšmiškai vertinti kulinarijos studijų profesinėse mokyklose vyras nesiryžta: pasak jog, yra tikrai gerų mokyklų su motyvuotais mokiniais, yra ir kur kas prastesnių. O galiausiai visi gauna tos pačios specialybės diplomą.

Motyvacija stengtis sugrįžo gimus dukrai

Nors besimokant profesinėje mokykloje motyvacija Bernardą kiek apleido, jis iš naujo labai susiėmė tada, kai gimė dukra. Suprato, jog norint siekti karjeros aukštumų, žinių, įgytų kulinarijos pamokose, neužteks – todėl ne tik daug laiko praleisdavo darbe, tačiau ir grįžęs sėdėdavo prie kompiuterio, domėdavosi skirtingomis gaminimo technikomis, ingredientų derinimu. Per kelerius metus jis padirbėjo ne viename restorane, netgi buvo išvykęs į Angliją, kol galiausiai įsikūrė Palangoje.

Bernardas visada troško išbandyti darbą Michelin žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose. Tokia galimybė pasitaikė, kai savo darbo vietoje, restorane „Onorė“, susipažino su vaikinu, kuris Olandijoje darbavosi dvejų Michelin žvaigždučių restorane: „Rasti restoraną, kuris tave priimtų stažuotis trumpam laikui – sunku. Visi nori, kad atvažiuotum bent pusei metų ar keliems mėnesiams“ – pasakoja Bernardas pridurdamas, jog būtent ši pažintis jam atvėrė galimybę nukeliauti į Olandiją savaitei laiko ir atlikti stažuotę. Tiesa, už darbą stažuočių metu – niekas nemoka. Tačiau savo akimis pamatyti, kaip dirba aukščiausio lygio virtuvės šefai – neįkainojama patirtis. Vėliau, tokių stažuočių į garsius restoranus, Bernardas turėjo ne vieną – buvo paprasčiau jas susirasti, mat jau turėjo nemažai rekomendacijų.

Savo restoraną atidaryti dar prisibijo, tačiau ateities planų turi

Pandemijos akivaizdoje planuoti ateitį – sunku. Bernardas prisipažįsta, jog svajoja apie savo restoraną, tačiau kol kas prisibijo. „Vienu metu buvau labai užsidegęs atidaryti savo restoraną. O tada prasidėjo pandemija – labai džiaugiuosi, kad nebuvau pradėjęs įgyvendinti savo norų. Greičiausiai būčiau smarkiai „nudegęs“.“ – teigia virtuvės šefas. Visgi, jis neatmeta galimybės atidaryti, pavyzdžiui, vyninę. „Jeigu viskas bus gerai, gal poros metų bėgyje pavyks šį planą įgyvendinti“ – pokalbį pozityvia gaida pabaigia Bernardas.

@meniu.lt

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite