Angle down Atgal

#UNIKALU. V. Damb­raus­kas: „Vir­tua­lu­me esa­me na­tū­ra­les­ni, nes į na­mus pa­kvie­čia­me vi­są pa­sau­lį“

Nau­jie­nų plat­for­mo­je Etap­lius.lt star­ta­vu­si nau­ja tink­la­lai­dė „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ pri­sta­to dar vie­ną uni­ka­lią as­me­ny­bę. Jau šeš­tuo­ju pro­jek­to he­ro­ju­mi ta­po šiau­lie­tis di­zai­ne­ris, fo­tog­ra­fas, vir­tua­lių pa­ro­dų or­ga­ni­za­to­rius Vil­man­tas Damb­raus­kas.

Nors fotomenininkui ši pandemija iššūkių nepagailėjo, sudėtingas laikotarpis taip pat leido išsigryninti tikrąsias gyvenimo vertybes. V. Dambrauskas tinklalaidės kūrėjams atskleidė, kaip šalyje paskelbtas karantinas leido atsiverti jo kūrybinėms gelmėms. Kultūros pasaulyje iš esmės pasikeitusi situacija įkvėpė šiaulietį sukurti iki tol mažai matytą fenomeną – virtualias meno galerijas.

„Iš tikrųjų virtualume mes esame natūralesni ir tikresni. Į savo studiją, į savo namus pakvieti visą pasaulį“, – sako V. Dambrauskas.

Dabar toks metas, kai visada menininkų norisi paklausti, kaip jie jaučiasi.

– Aš jaučiuosi labai gerai. Man visa tų blogų, nematytų ir nepatirtų metų pradžia buvo tarsi persivertimas.

Ilgus metus dirbau įvairiose įstaigose, susijusiose su dizainu, reklama, parodų pristatymais, ir tada tapau bedarbiu. Prasidėjo karantinas ir aš per vieną naktį sugalvojau, ką galėčiau padaryti tokioje situacijoje.

Įkūriau virtualių parodų galeriją, nes jau turėjau patirties ir žinojau, kaip elgtis, jei paroda būtų atšaukiama. Autoriui tai yra tragedija – jis ne vienus metus tam ruošiasi. Mūsų formatas toks, kad autorius nusifilmuoja kaip tikram prisistatymui ir pristato savo darbą.

Iki to laiko menininkai ieškojo erdvių, į kurias žmogus gali ateiti, pabūti, pabendrauti. Virtualioje erdvėje tokių galerijų, kaip jūsų sukurta, nelabai buvo.

– Jų nebuvo arba aš tiesiog nežinau. Ta situacija parodė, kad gali būti ir kitoks parodų variantas. Su tikromis parodomis yra tragedija, vargo vakarienė. Rašai galerijos vadovams, kurie būna pagrindinės žvaigždės, atidarymai tęsiasi porą valandų, o žmonės dažnai net parodos nepamato, nes kalbasi vieni su kitais ar geria vyną (juokiasi). Norėjosi, kad viso to nebūtų.

Norėjau padaryti, kad tai būtų švari, gryna erdvė parodoms. Menininkas pristato save iš tos aplinkos, kuri yra jam artima. Tai jo namai, jo dirbtuvė, čia jis nieko nesuvaidins. Išties aš teigiu, kad virtualume mes esame natūralesni ir tikresni. Į savo butą, į savo namus, į savo studiją tu pakvieti visą pasaulį.

Kai yra karantinas, tarsi įvažiuoji į meškučio režimą. Ne visada ruošiesi, puošiesi, nes tai yra absurdas – nežinai, kiek dar dienų būsi toks – niekur neišeinantis, ir pasidarai meškutis. Lėtai judantis, mažai kalbantis, nes kalbėti nėra su kuo (juokiasi).

Taigi, menininkas gali nusifilmuoti save ir savo darbus, kurie yra puikūs. Tiems darbams apžiūrėti yra pakankamai laiko, gali juos pasididinti ir pasimažinti. Labai svarbu ir tai, kad gali iš karto sureaguoti ir duoti grįžtamąjį ryšį autoriui – gali su juo pabendrauti, gali nusipirkti darbus, nes nebelieka jokių tarpininkų, kurie iš to lobsta, nieko nedarydami. Gali su pačiu autoriumi vaizdo konferencijoje pasikalbėti ar net pasiderėti. Mano galva, tas betarpiškumas ir žmogiškumas yra labai svarbus.

Menininkai dalijasi, jie pozityviai nusiteikę, jie šviečia. Ar būna piktų?

– Be abejo, piktų būna. Tik dabar tos taisyklės nusistovėjo, jos šlifavosi.

Labai agresyvūs yra mėgėjai. Ne tie mėgėjai, kurie mėgsta meną, o tie, kurie stengiasi iš meno pragyventi. Dažniausiai ne pragyventi, o pralobti. Ir jeigu jiems tai nepasiseka, jie labai greitai keičia „biznį“. Ai, čia nepavyko, tai gal padangas pavyks pardavinėti. Ir jie eis pardavinėti tų padangų be jokių širdies skausmų.

Nepriimdavau tokių žmonių į galeriją rodyti savo darbų ir jie dėl to labai pasiusdavo, pasidarydavo labai agresyvūs. Aš matydavau, kaip jie sprogsta visu savo grožiu, visomis savo padangomis. Būdavo visko (juokiasi).

Vilmantai, šiandien susitikome Šiauliuose esančiuose Zubovų, kitaip dar vadinamuose Didždvario, rūmuose. Kai pakviečiau, labai apsidžiaugėte, jog susitiksime būtent čia. Kodėl?

– Dėl to, kad čia beveik 20 metų dėstytojavau. Buvau Šiaulių universiteto docentu. Mano problema su universitetu buvo ta, kad aš baigiau Dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija, – aut. past.) ir ten dėstytojo bei studento bendravimo modelis buvo truputėlį kitoks, negu radau čia, atvykęs į Šiaulius. Bandžiau klausti kolegų, kodėl jūs visus tuos studentus tujinate ir su jais taip elgiatės, o jie sako: „Juk tai normalu.“ Ne, tai nėra normalu!

Aš visada maniau, kad tiems žmonėms turi atiduoti geriausia, ką gali ir ką moki, nieko neslėpti ir negalvoti, kad jie kažkada užaugs ir bus tavo konkurentai. Dėstytojauti turi eiti su pasiruošimu atiduoti viską ir dar daugiau, su savotišku pasiaukojimu.

Koks šiuo metu darbas jums pats mieliausias?

– Aš labai pasiilgau fotografijos. Tiesiog labai noriu ir vėl fotografuoti. Man reikia to gyvo kontakto, man reikia bendravimo su žmogumi. Tu sėdi su žmogumi, geri arbatą ar kavą ir kalbiesi. Fotografavimas man buvo dalis to pokalbio.

Ne visi žmonės ateidavo pas mane į studiją. Pats stengdavausi kviestis tuos žmones, su kuriais aš noriu pakalbėti.

Ar pavyksta atskleisti tų žmonių unikalumą nuotraukose?

– Atvirai sakant, nesistengiu kažko atskleisti. Juk fotografas yra egoistas. Yra viena taisyklė, kuri pasitvirtino ir kurią pats atradau, o gal ir kiti atrado: žmogus tik tada pradeda būti gražus ar gilus, kai jis nustoja norėti būti gražus. Kai jis ateina ir užmiršta, kad jam reikia pozuoti, tik tada žmogus ima švytėti.

Jeigu man pavyksta, geriant arbatą, atvesti žmogų iki to švytėjimo, tuomet viskas gerai. Jeigu nepavyksta – tada aš „pasuoju“. Nebesuprantu, kur ranką pakelti, kur koją padėti. O kai tiesiog kalbiesi ir pokalbio metu žmogų footografuoji, viskas tarsi einasi savaime. Ir pats žmogus nustoja būti nebe savimi. Tik tada jis pradeda švytėti.

Dažniausiai žmonės, matydami kažkokį žinomą žmogų ar lyderį, nori išgirsti iš jo patarimų. Vilmantai, ko tikrai turėtų nedaryti žmogus, kuris planuoja užsiimti menu ar kurti studiją?

– Pirmiausia turėtų negalvoti, kaip ir aš dabar negalvoju, kad esu kažkoks lyderis ir galiu duoti patarimų. Patarimų kuo toliau, tuo mažiau daliju, nes kuo toliau, tuo mažiau pats žinau. Rimtai!

Kai man buvo kokie 25-eri, aš galvojau, kad esu pats geriausias pasaulio menininkas, kad viską žinau, o kiti nelabai vykę. Buvau užrietęs nosį. O dabar aš suprantu, kad nieko nemoku ir tik dabar esu mokinys pirmoje klasėje. Tyliai sėdžiu kamputyje ir gaudau viską, kas vyksta pasaulyje.

Labai gailiuosi, kad per vėlai supratau, jog visa tai, ką darau, yra nieko verta. Jeigu nustočiau tai daryti, niekas nepasikeistų ir nesustotų. Jeigu išimtume visa tai, ką aš darau, niekas nesubyrėtų.

Kai supratau, kad tas nesvarbumas yra pats didžiausias svarbumas kuriančiam žmogui, aš labai apsidžiaugiau ir pasigailėjau, kad tą pajutau tik būdamas jau brandaus amžiaus. Tik tada pradėjau savo vertę suvokti ir suprasti.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite