Angle down Atgal

#UNIKALU. K. Šio­ži­nie­nė: „Gal­būt ne­pas­ta­ty­siu li­go­ni­nės, bet ga­liu pri­si­dė­ti, kur­da­ma bend­ruo­me­nę“

Nau­jie­nų plat­for­mo­je Etap­lius.lt star­ta­vu­si nau­ja tink­la­lai­dė „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ pri­sta­to ket­vir­tą pro­jek­to he­ro­ję – Kris­ti­ną Šio­ži­nie­nę.

Ketvirtoje „UNIKALU su Asta Lesauskiene“ tinklalaidėje dar viena unikali asmenybė. Šį kartą projekto heroje tapo Akademijos bendruomenės namų „Lokali“ įkūrėja ir floristė Kristina Šiožinienė. Tinklalaidėje moteris plačiau papasakojo apie šių namų veiklą.

„Tai yra Akademijos bendruomenės namai „Lokali“, juos bendruomenės centras susikūrė praeitų metų lapkritį. Į namus buvo pakviesti vietos gamintojai, kūrėjai, menininkai, amatininkai, paslaugų teikėjai, kurie gali pristatyti tai, kuo gyvena ir kuria“, –
bendruomenės namus pristato K. Šiožinienė.

Kaip teigia pašnekovė, visas uždirbtas šitos parduotuvės pelnas keliauja Akademijos bendruomenės sociokultūrinėms veikloms.

„Lokali“ yra ta vieta, kur gali pajusti, kokia iš tikrųjų yra Akademija, kokie čia gyvena žmonės ir ką jie veikia“, – pasakoja moteris.

Ką galima rasti jūsų parduotuvėlėje? Kokių čia kūrėjų, amatininkų jūs turite?

– Mes turime nuo močiutės su anūke, kurios siuva pliušinius žaislus, iki tokių didelių gamintojų, kurie turi šokolado fabriką ir gamina šokoladą. Turime ir kosmetikos gamintojų, ir namų kvapų, ir maisto gamintojų, ir augintojų, ir ūkių. Pavyzdžiui, turime ūkį, kuris augina daigus. Dabar kaip tik bus švieži smidrai. Tai yra vieta ir galimybė žmonėms ne tik parduoti, bet ir parodyti, kuo tu vertiesi.

Kiek aš žinau, jūsų bendruomenė yra Kauno kultūros sostinės
2020 metų narė. Kas paskatino dalyvauti šioje veikloje ir kuo prisidėjo Kauno kultūros sostinės idėjos dėl bendruomenių ir šiuolaikinių seniūnijų kūrimo?

– Akademijos bendruomenės centras jau trečius metus dalyvauja kultūros sostinės projekte „Šiuolaikinės seniūnijos“ ir iš tikrųjų per pirmus metus buvo daug dialogo. Mes kalbėjome apie tai, kad turime susitarti, dėl ko mes esame, dėl ko mes veikiame. Pirmieji metai buvo sunkesni, nes iš visų seniūnijų išsiskyrėme tuo, kad labai daug diskutavome, turėjome keliolika susitikimų.

„Man pa­tin­ka bū­ti bend­ruo­me­nės da­li­mi. Daug kas sa­ko – kaip tu dir­bi su bend­ruo­me­ne? Aš ne­dir­bu su bend­ruo­me­ne, aš esu jos da­lis“, – sa­ko K. Šio­ži­nie­nė. (Etaplius.lt nuo­tr.)
„Man pa­tin­ka bū­ti bend­ruo­me­nės da­li­mi. Daug kas sa­ko – kaip tu dir­bi su bend­ruo­me­ne? Aš ne­dir­bu su bend­ruo­me­ne, aš esu jos da­lis“, – sa­ko K. Šio­ži­nie­nė. (Etaplius.lt nuo­tr.)

Bet galbūt dėl to ir turite tokį sėkmingą projektą?

– Taip, tas išsikalbėjimas ir dialogas yra labai svarbus. Antrais metais mes pradėjome galvoti, ką galėtumėme padaryti plačiau, tai yra labiau įprasminti šitą šiuolaikinių seniūnijų projektą. Atliktas tyrimas parodė, kad vietos gyventojai labai daug kažką gamina ir kuria. Kiekvienuose namuose mes turime ne tik teisininką, kaip čia matome ant sienos, bet ir tapytoją. Pradėjome galvoti, ką galėtumėme padaryti dėl to. Atsimenu, padarėme kaimynų pikniką, į jį suvažiavo visi tie žmonės, visi pristatinėjo savo veiklas, pamatėme, kiek jų daug, ir net ne visi tilpo. Pradėjome galvoti, kad reikia kažkokios vietos, kur visi tie žmonės galėtų save reprezentuoti.

Jums pačiai ką tai duoda? Kodėl tai darote?

– Aš matau prasmę. Manau, kad man yra labai reikšminga įprasminti savo laiką. Neseniai kaip tik kalbėjomės su Akademijos seniūnu, jis yra labai aktyvus ir labai įsitraukiantis į bendruomenės veiklą žmogus. Jis pasakojo istoriją ir aš sakau, kad brangiausias dalykas, ką mes turime Žemėje, tai yra laikas. Laiko paskyrimas man turi būti labai naudingas. Aš galbūt nesukursiu kažkokio labai didelio dalyko, nepastatysiu ligoninės, senelių namų, bet aš galiu prisidėti prie bendruomenės srities, kur aš kažką išmanau.

Iš kur jūs turite tokį gebėjimą? Dialogo kultūra neatsiranda iš niekur. Ar tai iš šeimos? Iš kur jūs tokia?

– Gal viskas ateina iš šeimos. Jeigu tu turi teisę savo šeimoje pasakyti nuomonę, kai esi vaikas, tai išsiugdai šį įprotį ir kai esi suaugęs. Man taip jau gyvenime sekėsi, kad kur aš bedirbčiau ir ką beveikčiau, visur esu bendruomenės dalis. Tai reiškia, kad vienokia ar kitokia stipri bendruomenė visada yra aplink mane. Man patinka būti bendruomenės dalimi. Daug kas sako – kaip tu dirbi su bendruomene? Aš nedirbu su bendruomene, aš esu bendruomenės dalis.

Kokiam verslui atstovaujate jūs? Kokia dar veikla užsiimate? Kiek žinau, tikrai daug veiklų turite, tai dar pavardykite. Kuri yra arčiausiai širdies?

– Aš esu floristė ir užsienio partneriai manęs visada klausia: kiek laiko tu esi floristė? Aš sakau, kad jau gimiau tokia. Jie sako, kad turės gerą pokalbį su manimi. Mano tėvai buvo gėlių augintojai ir mes perėmėme tėvų ūkį – dabar esame gėlių augintojai. Gėlių ūkis yra netoli nuo čia ir savo produkciją pristatome vietos gyventojams. Tas mažo miestelio sindromas pas mus egzistuoja. Aš galvoju, kad mes, kaip kokie senovės Romos gyventojai, galėtumėme būti apsupti priešų, bet vis tiek išgyventumėme.

Kaip jums pavyksta? Kai jūs pasakojate apie viską, tai man primena amerikietišką ar kanadietišką filmą apie būtent tuos mažus miestelius, tokias bendruomenes. Lietuvoje yra labai mažai tokių dalykų, ką jūs pasakojate. Ko reikia, kad kuo daugiau tokių bendruomenių susikurtų?

– Reikia žmonių, kurie turi patirtį. Mūsų Akademijos bendruomenės sėkmė turbūt yra bendruomenės centro pirmininkė Daiva Gabrivičkė. Ji sugrįžo iš Amerikos, sugrįžo su patirtimi, dirbant lietuvių bendruomenėje. Ten ji dirbo ir vykdė įvairias veiklas.

Jaučiasi tas kažkoks amerikietiškumas (juokiasi).

– Taip, taip, ta Amerika ne veltui, jaučiasi Holivudas (juokiasi). Jos administracinis įdirbis, gebėjimas sutarti ir bendrauti su kiekvienu, atrasti gerąsias puses ir nepriimti kažko labai asmeniškai yra didžioji stiprybė. Bendruomenė bet kokiu atveju pirmiausia susideda iš lyderio, bet lyderiu gali būti kiekvienas. Tai yra labai geras palengvinimas bendruomenės vadovui, kuris prisiima tą atsakomybę, ir kartu bendruomenė auga.

Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie sėdi prie televizoriaus ir sako: „Galėtų mane kas nors pakviesti, galėtumėme kokią bendruomenę turėti, bet nieko čia nėra.“

– Mano patirtis buvo tokia – mane pakvietė. Kai mane pakvietė, aš atėjau. Kartais nereikia galvoti, kad aš esu labai svarbus ir niekam nesakykime, ir nepasakokime. Pakvieskime žmones ateiti ir prisijungti prie bendruomenės. Tiems, kurie yra gal šiek tiek nedrąsūs ir galvoja: „Kodėl mane kviečia, ko čia iš manęs nori?“, galbūt reikėtų pagalvoti, kad jeigu kviečia, gal reikėtų ateiti bent jau į svečius ir pasižiūrėti, kaip viskas atrodo. Jeigu esu ir galiu būti naudingas, tai tikrai prisidėsiu, o jeigu matysiu, kad mums ne pakeliui, tai palinkėsiu sėkmės.

Ir sukursiu savo?

– Taip, ir sukursiu savo. Visada galima kurti savo, visada yra alternatyva savo bendruomenei.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite