„Belaruskali“. 2022 m. (E. Godliausko kūryba)
Angle down Atgal

Tapymas ant didelės drobės – tarsi šokis

Egidijus Godliauskas – kūrybingas perspektyvus tapytojas, kuris kultūra verdančius didmiesčius maino į lėtus pasivaikščiojimus Joniškio gatvėmis, miškais. Ten įkurtoje studijoje „Kirvis“ gimsta ne tik didžiulės abstrakcijų, peizažų drobės, bet ir skandalingų, prieštaringų, kvestionuojamų asmenybių portretai. Tapytojas nevengia nūdienos aktualijų, lieja jas su fikcija, per kurią skleidžiasi paties asmenybė. Šiaulių dailės galerijoje balandžio 28–gegužės 14 d. veikia jo tapybos paroda „Šventojo elnio nužudymas“.

– Esi kilęs iš Joniškio, tačiau atvykai į Šiaulius studijuoti dailės, nors iki tol nuoseklaus santykio su menu nepalaikei. Kodėl nusprendei sieti kasdienybę su menu?

– Visada mėgau protestuoti prieš visuomenėje nusistovėjusius stereotipus. 2006 m., kai pasirinkau studijuoti tapybą, buvo populiaru studijuoti gerą darbą ir sotų gyvenimą užtikrinančias specialybes, kurios tuomet atrodė perspektyvios. Niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau dirbti kokį ofisinį darbą, todėl nusprendžiau studijuoti menus, kur galėčiau išreikšti save.

– Ar ilgas buvo kelias, kol tapyba tave surado? Ar tu ją suradai?

– Prieš studijas niekada nebuvau bandęs tapyti, tad tik palaipsniui supratau, kad tai yra puiki priemonė kalbėti. Jau nuo studijų baigimo dalyvauju visose Šiaulių dailininkų parodose. Buvo šiek tiek sunku, nes tapybos priemonės visada buvo brangios ir kartais neturėjau už ką jų nusipirkti. Norėdamas konkuruoti ir būti pastebėtas, negali tapyti bet kaip ant bet ko. Dabar aš jau kaifuoju nuo dažų, proceso, kai tepu juos ant drobės, kai pradeda ryškėti baigtinis vaizdas. Man oda eina šiurpais, ateina pasitenkinimo jausmas. Jei kas nesiseka tapyboje, visada darau tol, kol pasiekiu mane tenkinantį rezultatą, tuomet džiaugsmas dvigubėja.

„Autoportretas“. 2019 m. (E. Godliausko kūryba)
„Autoportretas“. 2019 m. (E. Godliausko kūryba)

– Neretai tenka išgirsti, kad jaunosios kartos menininkai nebetapo. O kokia paties nuomonė? Ar pritari, kad tapytojų gretos mažėja?

– Pažįstu nemažai savo kartos tapytojų, bet ar anksčiau buvo kitaip – sunku palyginti. Visgi pastebiu, kad už mane jaunesnė karta rečiau renkasi tapybos studijas. Vėlgi – gal aš jų nepastebiu, nes pats esu iš Joniškio, o Šiauliai nebeturi menų fakulteto. Dabar jaunoji karta tapo skaitmena, kas palengvina visą procesą: nebereikia didžiulių šviesių studijų, drabužiai nepersigeria terpentino kvapu, rankos neišsitepa dažais. Davidas Hocknis yra sukūręs puikių skaitmeninių darbų. Aš pats neseniai nusipirkau „iPad’ą“ tam, kad galėčiau kelionių metu kurti paveikslus.

– Lietuvoje didžiausi kultūriniai centrai yra didmiesčiai, ten buriasi dauguma menininkų, meno kuratorių, lengviau įsilieti, tapti bendruomenės dalimi, bet pats gyveni Joniškyje. Ar netraukia centro pojūtis, buvimas tarp kitų menininkų? Kodėl?

– Kartas nuo karto vykstu į didmiestį pavaikščioti po parodas, pažiūrėti, kokiu ritmu gyvena žmonės, tačiau ilgiau ten pabuvęs jaučiu nuovargį dėl perteklinio vaizdinio ir garsinio triukšmo, kuris mane sekina, neleidžia susikaupti ir girdėti savo minčių. Grįžęs į Joniškį jaučiu ramybę, nes nereikia skubėti, kažko vytis. Smagu įžengti į studiją po ilgesnės kelionės ir suprasti, kad turiu viską, ko man reikia. Nereikia kažkur toli vykti, kad galėčiau ramiai pavaikščioti miške.

– Dažnai miestiečių supratimą apie kultūrinį gyvenimą gali pakeisti tame mieste apsigyvenęs menininkas. Vienas iš tokių pavyzdžių – J. Miltinis, kurio dėka panevėžiečiai susikūrė santykį su teatru. Ar kada pasvajoji apie savo poveikį Joniškiui? Koks jis galėtų būti?

– Manau, miestui svarbu turėti jame gyvenantį menininką. Aš iki šiol atsimenu, kai pirmą kartą pradinėse klasėse aplankiau tautodailininkų parodą, skirtą Adomui Varnui. Man tada padarė įspūdį. Galvoju, kokį įspūdį būtų padariusi profesionalaus meno paroda. Manau, kad kažkokiems kultūriniams procesams galiu turėti įtakos vien gyvendamas ir kurdamas Joniškyje, kviesdamas profesionalius kūrėjus rengti ten parodas. Galbūt ateityje būtų galima rengti plenerus ar kokį meno festivalį, tam tinkamų erdvių yra. Visgi tokių metų būtų naivu įsivaizduoti kažkokį poveikį, juolab kad iš to krašto yra kilę daug pasaulyje ir Lietuvoje garsių žmonių. Kažkiek ir aš savo paveiksluose esu jų nutapęs, tai tarsi mano duoklė miestui.

– Joniškyje jau trejus metus veikia tavo įsteigta meno studija-galerija „Kirvis“. Toje erdvėje ne tik dirbi, bet ir kartais mokai interesantus. Kaip sekasi toje erdvėje? Ar ji prigijo mieste? Gal planuoji vykdyti dar įvairesnių projektų?

– Metus laiko užsiėmiau vien kūryba, kadangi tai mano pirmoji studija ir jaučiau pareigą bei malonumą visą savo laiką skirti darbui joje. Po metų studijoje pagalvojau, kad žmonėms būtų įdomu ateiti pasimokyti tapyti. Užsiregistravo apie 15 norinčiųjų, tačiau po mėnesio prasidėjo karantinas. Teko pamokas nutraukti. Atlaisvėjus karantinui ir dabar ateina keletas mokinių. Ateityje planuoju vėl atnaujinti pamokas ir kviesti naujus mokinius, su kuriais galėčiau pasidalyti patirtimi. Per trejus metus pritapiau tiek darbų, kad jau nebetilpau savo studijoje, tad teko išsinuomoti dar vieną salę, kurioje planuoju atidaryti galeriją.

– Kiek girdėjau, mėgsti iššūkius. Vienas iš tokių – 100 drobių per metus, kurias demonstravai Joniškyje surengtose parodose. Toks tempas įspūdingas. Kam tau reikėjo šio iššūkio?

– Tokiam iššūkiui ryžausi užpildęs paraišką Lietuvos kultūros tarybai dėl stipendijos. Ją gavau pusę metų. Tai buvo priežastis neužsnūsti, susikurti rutiną, pagerinti įgūdžius. Nebūtinai visi darbai pavyko tokie, kokių norėjau, tačiau kai kas pavyko. Juos eksponavau ne tik Joniškyje, bet ir kituose Lietuvos miestuose: Šiauliuose, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje bei mažesniuose miesteliuose.

– Dauguma tavo drobių – abstrakcijos, tačiau tapai ir peizažus, portretus. Labai įsimintini putino, Trumpo, Silvanos, Karbauskio, menininkės Natalios LL portretai, kuriuose daug emocijos, subjektyvaus požiūrio, tarsi norint per lėtą jų tapymą perprasti veikėjų logiką, juos pažinti. Kas tau svarbu tapant portretą?

– Portretus tapau, nes veiduose yra daug informacijos. Portrete lengviau perduoti žinutę, išreikšti poziciją į tam tikrus dalykus, įvykius. Abstrakcijos man tarsi melodijos, tarsi pauzės tarp emocinių iškrovų, kurios atsiranda tapant portretus.

„Ukrainos madona“. 2022 m. (E. Godliausko kūryba)
„Ukrainos madona“. 2022 m. (E. Godliausko kūryba)

– Šiaulių dailės galerijoje rengtoje palaikymo Ukrainai akcijoje lankytojai už auką galėjo įsigyti menininkų sukurtos simbolikos. Tu taip pat prisidėjai, pateikei putino portreto ženkliukus, atvirutes. Visgi prieš kelerius metus tapytas portretas įgauna naują emocinį foną. Pastebėjau, kad daugelis stengėsi jo nesirinkti, privengti, ignoruoti, kiti baisėjosi. Kokios tavo mintys apie šiandien visai arti mūsų vykstantį karą, putino politiką? Ar apskritai seki tuos įvykius, juose dalyvauji? Kaip?

– Žmonės linkę rinktis sau mylimus, artimus vaizdus. Anksčiau žiūrovai, matydami putiną su mikimauzo ausimis, tiesiog kvatodavo, jiems tai sukeldavo šypseną. Dabar visiškai priešingas variantas. Nors putinas visada buvo toks, koks yra, tiesiog žmonės jį matė tokį, kokį norėjo. Karas yra siaubinga. Su nekantrumu laukiu putino eros pabaigos. Naujausias tapybos darbas – „Ukrainos madona“, kuriame nutapiau savo vaiką žindančią motiną. Kūrinyje moteris pridengia kūdikį nuo šukių, kurios dužo rusijai numetus bombą ant ukrainiečių gyvenamųjų namų kvartalo.

– Kaip tu atsirenki, ką ir kada tapai? Ar leidiesi pasroviui? Kaip atrodo tavo kasdienis kūrybos ritmas? Ar turi ritualų?

– Nors pandemija ir karas išmušė iš vėžių, kasdien stengiuosi kažką nuveikti studijoje ir grįžti į prieš karantiną vyravusią rutiną. Atvykęs į dirbtuves, įsijungiu naujienas, pavartau poliarizuojančius straipsnius, nuomones. Jeigu tiek mane, tiek visuomenę veikia tos pačios naujienos, stengiuosi nutapyti tai temai labiausiai tinkamą vaizdą, nesvarbu, ar tai atitinka mano vertybes. Jei kokią dieną nėra įkvėpimo, einu traukti drobių ar atlikti kitų ūkinių darbų studijoje.

– Esi nutapęs ne vieną savo paties autoportretą, tarsi sekdamas didžiųjų Europos tapytojų (Rembranto, Dürerio, Rubenso, Van Gogo ir kt.) pradėta tradicija. Koks tavo santykis su tradicija? Kiek tau svarbu ja sekti, būti amžininku, o kiek – ieškoti ir kurti savitą kryptį?

– Autoportretas – tarsi savęs tyrinėjimas. Kiekvienas dailininkas turi savo priežasčių, kodėl tapo autoportretus. Dabar visi žmonės daro asmenukes, nes technologijos tai leidžia. Su tapyba kiek kitaip. Žmonės perka paveikslus, o aš abejoju, ar autopor-
tretas yra paklausi prekė. Jeigu žmonės perka kūrinius pagal pavardes, tai kodėl nenusipirkus dailininko autoportreto? Aš esu mano tapyba, aš parduodu savo tapybą, tad iš esmės parduodu save.

– Nemaža tavo darbų dalis – grandiozinės drobės, siekiančios po keletą metrų. Kodėl renkiesi didelio formato drobes? Kuo skiriasi darbas su didelio formato drobėmis nuo darbo su mažaformatėmis?

– Ant didelių drobių tapyti patogu. Be to, apsilankius didelėse galerijų erdvėse, pirmiausia į akis visada krinta dideli paveikslai. Didelis paveikslas daro didesnį įspūdį bei labiau sustiprina siunčiamą žinutę. Mažai drobei reikia daugiau kruopštumo, tapymas ant jos suvaržo mano judesių diapazoną. Tapymas ant didelės – tarsi šokis, kai dideliais mostais teptuku intuityviai dengiu drobės paviršių: pritupiu, pasilenkiu, atsitraukiu ir vėl greitai pribėgdamas teptuku prisiliečiu prie drobės ir užtepu tinkamoje vietoje.

– Kaip tik vakar Šiaulių dailės galerijoje atidaryta tavo tapybos paroda „Šventojo elnio nužudymas“, kurią surengti tave pakvietė po pasirodymo Šiaulių dailininkų parodoje pernai. Ar gali papasakoti, ką lankytojai išvys parodoje? Kokios buvo tavo pagrindinės mintys, kai ją kūrei?

– Lankytojai išvys ne tik mano naujausius, dar niekur nerodytus kūrinius, bet ir anksčiau sukurtus darbus. Joniškio peizažai, abstrakcijos, portretai. Parodoje viskas taip, kaip šiuo metu jaučiuosi. Tai pirmoji mano personalinė paroda Šiauliuose, todėl noriu parodyti tai, ką turiu geriausio. Visi darbai susijungė į vientisą parodą, kurios pavadinimas – „Šventojo elnio nužudymas“. Pavadinimą įkvėpė graikų mitas. Visi turime paaukoti kažką svarbaus, kad gyventume laisvėje. Ukrainoje žmonės aukoja gyvybes už mano ir jūsų laisvę. Ne taip seniai žmonės žuvo, gindami Lietuvos laisvę. Dabar jaučiu pareigą imtis tų temų, kurios gali mane supriešinti su kai kuriomis visuomenės grupėmis, tačiau taip prisidedu prie kitų žmonių kovos už laisvę.

– Kadangi negali gyventi be iššūkių, noriu paklausti, kokius juos susiplanavai ateičiai? Galbūt planuoji išbandyti save ne tik tapyboje?

– Man patinka technologijos, studijoje pilna įvairių prietaisų – nuo garso įrašymo, muzikos kūrimo priemonių iki grafinio piešimo planšetės, vietos fotografijoms kurti. Mane domina viskas, viską noriu išbandyti. Neseniai sendaikčių parduotuvėje nusipirkau 1989 m. juostinę vaizdo kamerą „Ferguson videostar FC27“. Nekantrauju pritaikyti ją savo kūryboje.

Roberta Stonkutė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite