Angle down Atgal

Šimtametės dzūkės ilgaamžiškumo paslaptis – darbas, dainos ir optimizmas

Istoriniame Perlojos kaime, išpuoselėtoje ir  labai jaukioje senutėje sodyboje gyvenanti Ieva Pekarskienė šios vasaros labai laukė – ji senolei su žaliuojančia gamta, su gražiausiais darželio ir pievų žolynais  padovanojo ir šimtmečio jubiliejų.

Maloniai nustebino šimtametės senolės šviesus protas ir nebloga atmintis. Ji iki šiol puikiai prisimena kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo ir giminės įvykį, gali įdomiai papasakoti, kaip žmonės prieškaryje, karo metais ar pokariu gyveno. Praeitį mena ir sename albume esančios artimųjų nuotraukos. Kelios senoje sodyboje praleistos valandos besiklausant senolės pasakojimų ir palinkėjimų prabėgo akimirksniu. Sunkumų ir rūpesčių nestokojusios vienos šeimos gyvenimo istorija  buvo tarsi išklausyta Lietuvos istorijos pamoka.

Ieva gimė ūkininkų šeimoje etnografiniame Žiūrų kaime šalia Ūlos. „Šeimon buvom šeši vaikai – Jonulis vyriausias, tadu mes abi dzvynukės su Paulinu, Alpulis, Antanulis, o Vitulis ir Danulė mirė maži“, – gražiai dzūkiškai pasakoja moteris.

Nedaug teko jai mokytis, nes reikėjo tėvams namų ruošoje padėti. „Tėvulis buvo labai rūpestyngas, bet anksci mirė, o mama buvo darbšči  siuvėja“. Jaunystėje atitekėjusi į Perlojos viensėdį, vėliau su vyru nusipirko kuklų namuką Perlojos kaime, čia pragyveno visą savo ilgą ir labai nelengvą gyvenimą. „Sunkus buvo mano gyvenimas. Ištekėjau jauna, dvidešimcies metų, tadu Lietuvon buvo vokiečiai. Mano vyras irgi Vokietijon kariuomenėn tarnavo. Sunkus buvo pokaris, daug kentėjom. Sunkus ir mano gyvenimas su vyru buvo“, – prisimena ir guodžiasi močiutė trumpai mintimis perbėgusi savo vargų ir rūpesčių pilną gyvenimą.

Ji sunkiai dirbo kolūkyje laukininkystės darbininke, teko dirbt ir „vyriškus“ darbus. Prisimena, kad kolūkyje už sunkius darbadienius gaudavo apverktiną atlygį. Labai mėgo grybaut, uogaut, nes gimusiems šilų kaimuose tai įaugę į kraują. „Prisrinkdavau grybų ir važiuodavau Vilniun turgun parduoc. Vargas visko išmokino. Ir gyvulius auginau visadu – karvį, kiaulių, vištų“. Buvo darbšti mezgėja, visiems giminaičiams gražiausių raštų megztinių, kojinių primegzdavo „Labai mėgau megzc, kad Jūs macytūt, kiek mano primegzta!“, – sako ji. Prie audimo staklelių, deja, nebuvo laiko sėdėt. Labai mėgo skaityt, ir dabar laikraštį be akinių skaito.

Ievai Pekarskienei nebuvo lemta sulaukti savo vaikų, bet visą gyvenimą mylėjo brolių ir seserų vaikus,  globojo savo dvynės sesers Paulinos dukrą taip pat Ievą, o dabar jos abi ir gyvena.

Paprašyta draugiškai pasidalyti ilgaamžiškumo receptu, močiutė šypsosi: „Net nejautiau, kap sulaukiau šimto metų. Macyc, sunkus darbas mani užgrūdzino. Ir dainos – aš gi Žiūruose gimus“. Močiutė Ieva, padedama dukterėčios Ievos ir jos marčios Vidutės, padainavo gražią senovinę dzūkišką dainą apie bernelį. Belieka tik spėlioti, kiek gražiausių dainų per savo ilgą šimtmečio gyvenimą išdainavo ši gražų balsą turinti moteris.

Artimieji sako, kad  vyriausia giminaitė – nenuspėjamo amžiaus, tartum kalendorius meluotų, o metai jai būtų sustoję ties aštuoniasdešimtmečiu. Dukterėčia Ieva, kuri tetą vadina mamyte ir sako, kad po mamos mirties teta jai yra mama ir draugė,  pasakoja, kad ji iki senatvės buvo labai darbšti, geros nuotaikos, nepikta, svetinga, gero visiems linkinti. Labai mėgo dainuot, dainavo bažnyčioje, Perlojos ansamblyje, mokėjo daug gražių senųjų dzūkiškų dainų. Ir svarbiausia, stengėsi gyventi taip, lyg rūpesčių nebūtų, su optimizmu.

Kaip pati senolė sako, nėra labai išranki maistui, labai mėgsta valgyti duonelę, jos sveikata visą gyvenimą buvo gera, ir dabar mažai vaistų naudoja. Na, o tokio garbaus amžiaus sulaukti turbūt padėjo darbštumas, optimizmas ir teigiamas požiūris į gyvenimą.

Šimtametė džiaugiasi, kad ji senatvėje rūpestingai prižiūrima ir visų giminaičių mylima. Sako, prisimena ir labai ilgisi brolių, seserų, jaunystės draugių, kurie jau seniai amžinatvėn išėjo. Ieva prisimena lenkmetį, nes Žiūrai buvo lenkų okupuotoje teritorijoje. „Žiūrų jaunimas buvo patriotiškas ir pamaldus, eidavom devynis kilometrus pėsci Marcinkonių bažnyčion“. Pasakoja, kaip jaunimas Žiūruose sueidavo į vienus namus, merginos verpdavo, ausdavo  ir dainuodavo.

Ieva pasakoja apie tragišką brolio Antano likimą. „Mūs Antanulis buvo partizanas. Partizanai pakvietė miškan, jis iš šajo. Neparaidavo namo. Sakydavo: „Neparaisiu, ba mama ir seserys labai verkia“. O mes prašydavom kitų partizanų: „Tegu paraina Antanulis nor trumpam aplankyc, mes neverksim“. Brolis Antanas (Antanas Česnulevičius– Mėnulis) žuvo 1952 m. gegužės 20 d. bunkerio susprogdinimo metu ir buvo užkastas šalia bunkerio su kitais trimis Dainavos apygardos partizanais. Jam buvo vos dvidešimt vieneri. Daugiau kaip po pusšimčio metų amžinojo poilsio jis su kovos draugais atgulė viename kape  Perlojos kapinėse. Senolė prisimena, kad tuomet graudžiai brolį apraudojo jo nuotrauką ir trispalvę prie krūtinės spausdamos abi su seserimi Paulina.

 Nors jau neturi jėgų daug vaikščioti, tačiau sako, kad „savuose namuose ir sienos gydo“. Ir kur negydys – kasdien sodyboje  džiugina prižiūrėti gėlynai. Čia pat kieme – ir nesibaigiantys paukščių koncertai. Ji džiaugiasi tuo, ką dovanoja kiekviena diena.

Seniausios ir labai mylimos giminės atstovės garbingos sukakties artimieji nepamiršo – jai namuose, kuriuose pragyveno visą gyvenimą, buvo surengta graži šventė. Su šimtmečiu ją sveikino giminaičiai.

Senolė su didžiausiu džiaugsmu pasakoja, kad prieš savaitę švenčiant Perlojoje stovinčio Vytauto Didžiojo paminklo devyniasdešimtmetį, ją pasveikino ir gražių dienų palinkėjo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Mat ji anksčiau giedojo bažnyčioje, o vyskupas tuo metu Perlojos bažnyčioje kunigavo. „Vyskupas net prisminė, kurian bažnyčios suolan aš per pamaldas sėdėdavau“.

Su gražia sukaktimi vieną seniausių Varėnos rajono gyventojų pasveikino, sveikatos ir giedrų dienų palinkėjo, gėlių įteikė Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta. Daug gražių linkėjimų išsakė Perlojos bendruomenės nariai.

Tą dieną, kai bažnytėlėje ją sveikino daugybė žmonių ir visi esantys sugiedojo „Ilgiausių metų“, ji sakė: „Aš jaučiaus, kad buvau dangun“.

Ir dabar pačios didžiausios šimtametės močiutės Ievos Pekarskienės godos – kad Dievas ir visiems žmonėms tiek sveikatos ir metų, kiek jai pačiai atseikėjo, duotų.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite