Angle down Atgal

Senstančiam žmogui atsparumas insulinui gali grėsti širdies ir kraujagyslių ligomis

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) mokslininkai, tyrinėdami atsparumo insulinui, širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sąsajas bei gyvenimo kokybės pokyčius senstant, atrado naujų ligų išsivystymo biologinių mechanizmų.

Įvairūs iki šiol galutinai neištirti biologiniai mechanizmai atsako už senėjimą. Vienas iš tokių mechanizmų gali būti atsparumas insulinui. Laiku jį nustačius, įmanoma užkirsti kelią metaboliniam sindromui ir 2 tipo diabetui pasireikšti. Tai numato rezultatai ilgalaikių tyrimų, kuriuos atlieka LSMU Neuromokslų instituto mokslininkai.

Universiteto pranešime pabrėžiama, kad mokslininkų grupė vykdė Lietuvos mokslų tarybos konkursinį finansavimą gavusį nacionalinės mokslo programos „Sveiko senėjimas“ projektą. „Įvertinti rezistencijos insulinui ryšį su skydliaukės funkcija, psichoemocine būkle ir širdies - kraujagyslių ligų rizikos veiksniais senstant“. Tyrimą atliko LSMU Neuromokslų instituto Elgesio medicinos laboratorijos mokslininkų grupė – dr. Nijolė Kažukauskienė, dr. Aurelija Podlipskytė, prof. habil. dr. Giedrius Varoneckas ir prof. dr. Narseta Mickuvienė.

Pasak projekto vadovės, LSMU profesorės, Neuromokslų instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. N. Mickuvienės, atsparumo insulinui, kaip žymens, įtraukimas į klinikinę praktiką gali padėti išvengti pavėluoto 2 tipo cukrinio diabeto diagnozavimo ir gydymo bei gyvensenos keitimo.

Projekto metu nustatytos homeostatinio atsparumo insulinui indekso HOMA-IR ribos, tinkamos vertinti ne tik atsparumo insulinui buvimą, bet ir prognozuoti 2 tipo cukrinio diabeto išsivystymą. Rezultatai rodo glaudų ryšį tarp atsparumo insulinui bei širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių.

Kitas svarbus šio tyrimo atradimas – kad atsparumas insulinui reikšmingai susijęs su blogesne, susijusia su sveikata gyvenimo kokybe. Ilgalaikis Vakarų Lietuvos gyventojų tyrimas parodė, kad naudojant HOMA-IR vertinimą, per dešimtmetį gerokai labiau pablogėjo fizinė sveikata tiriamųjų, kuriems nustatytas atsparumas insulinui.

Atsparumas atsiranda, kai sutrinka gliukozės patekimas į ląstelę ir kraujyje didėja gliukozės kiekis. Jį reguliuoja insulinas – kasos beta ląstelėse gaminama cheminė medžiaga, kuriai veikiant, gliukozė iš kraujo pernešama į ląsteles ir naudojama kaip energijos šaltinis.

Prof. dr. .N. Mickuvienės teigimu, nerimo kelia tai, kad per 10 metų asmenys su atsparumu insulinui turi reikšmingai didesnę tikimybę, kad jų gyvenimo kokybė blogės.

Anot LSMU atstovų, tyrimo metu mokslininkai taip pat nagrinėjo ryšį tarp atsparumo insulinui ir miego kokybės. Ilgalaikis stebėjimas atskleidė, kad miego sutrikimai po 10 metų dažniau pasireiškia asmenims, turintiems atsparumą insulinui. Miego sutrikimai (ilgas užmigimas, ankstyvas prabudimas ryte, kvėpavimo sutrikimai miegant – miego apnėja ir knarkimas) būtent yra dažnesni asmenims, turintiems atsparumą insulinui.

Tačiau mokslininkai atkreipia dėmes, kad daugeliu atvejų atsparumas insulinui nediagnozuojamas, o tai gali būti ypač žalinga, nes jis – nepriklausomas rizikos veiksnys išsivystyti nutukimui, širdies ir kraujagyslių ligoms, hipertenzijai ir 2 tipo diabetui.

ELTA

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite