Ilgai žiūrėjau į jūrą. 2004 m. (A. Ostašenkovas)
Angle down Atgal

Seime - A. Ostašenkovo paroda "Kitas krantas"

Birželio 16 d. 13 val. šiaulietis fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas LR Seime atidaro fotografijų parodą „Kitas krantas“. Ekspozicijoje – 40 originalių, rankomis spausdintų fotografijų. Tai jau trečioji asmeninė paroda Seime. Parodos iniciatorė – LR Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

KITAS KRANTAS

Virpanti siela, slėpdamasi nuo kasdienybės pakeitė mąstymą ir pojūčių receptorius. Sielos analizė pasidarė vienintelė ir tikra egzistencijos prasmė, o kūryba, kaip to proceso antropologija ― vieninteliu ir tikru objektu, vertu kančių ir paties gyvenimo.

Pragyventa ir išgyventa epocha, perleista per emocinę prigimtį ir patirtį, virsta žmogaus būsena, kaip reakcija į subjektyvias tiesas. Tai ― meditatyvus kalbėjimas apie žmogų, jo unikalumą ir nepakartojamumą, apgyvendintas egzistenciniame blyksnyje. Suvoki tą dovaną, kaip išskirtinumą, galimybę mąstyti, jausti, liūdėti, džiaugtis Gyvybės unikalumu, stebėti ir stebėtis Paslaptimi, priartėti ir nutolti nuo jos įminimo. Tik girdintis ir analizuojantis Tylą jaučia ir patiria visą gyvenimo įvairovę.

„Kitas krantas“ ― metafora, ženklas, gyvybės, kaip reiškinio laike, žmogiškosios patirties ir sielos išklotinė. Tai suaugusi su tavimi būsena, tam tikras etapas tavyje ir laike, atspaudas, kurio negalėsi panaikinti. Ta būsena skausmingai sava, kaip dvasinis skausmas, stiprėjantis rudeniui atėjus. Gyvenimas žavus tuo, kad sielą skauda. Jautrus žmogus atveria Duris giminingai sielai. Dešimtmečius meditavusi ir kryptingai klaidžiojusi būties labirintais, ji stebėjimo ir analizės objektu pasirinko savo portretą. Dėkingas jai, kad kritiniuose gyvenimo vingiuose ji nepaliko manęs ir leido praskleisti Didžiosios Paslapties šydą fotografijos kalba. Viskas turi pradžią ir pabaigą. Tik Kitas Krantas, keliaujantis laiku, niekada nepriartėja. Tiesiasi begalybėn, Amžinybės link.

Žiūriu pro langą, matau miestą. Iš kaminų vinguriuoja dūmelis, ištirpstantis rūke. Vos linguoja belapiai medžiai. Ankstyvas pavasaris. Horizonto linijos nematyti. Kažkur apačioje eina žmonės, važiuoja mašinos. Aš jų nematau ― užstoja lango rėmas ― tik girdžiu ūžesį, balsus. O virš visko ― pilkas dangus. Dar kiek taip pabūsiu...

KITAS KRANTAS – tai žmogaus gyvenimo esmė, egzistencinis klausimas, pasipildantis abejonėmis, išvadomis, pastangomis aprėpti neaprėpiamą, suprasti pasaulį ir save, įvardyti gyvenimo vertybes stebuklingame egzistenciniame blyksnyje. Gyvenimas duotas kad jį gyventum, kad bėgant metams jį pažintum, ir kad sąmonei priartėjus prie lemtingos ribos nusiviltum, suvokdamas, kad nieko tame gyvenime nesupratai, kad anot Izaoko Niutono „Aš tik mažas vaikas, žaidžiantis ant vandenyno kranto“.

KITAS KRANTAS – metafora, mūsų jau įvykusio gyvenimo apibendrinimas. Jis toks efemeriškas, kaip vizija besisklaidančiame rūke. Kiekvienas mūsų turi savo kitą krantą. Jis išryškėja ilgame prigimties ir tapatybės atpažinimo kelyje, supratus ir įvardijus savo prigimtį.

„KITAS KRANTAS“ – tai gyvenimo turinys tarp užgimstančios ir sukauptos patirties, tarp gimimo ir mirties, nuolat atrandant vis naujas tiesas ir prasmes. Tai lyg plaukimas Letės upe į kitą krantą, kada tikslu tampa ne užmaršties prasmė, bet plaukimo laikas, apmąstant jau įvykusį gyvenimą.

Kam ir kodėl mes esame siunčiami į šį pasaulį? Ar tam, kad susikurtume save, o gal, kad suvoktume paprastus dalykus?

Aleksandras Ostašenkovas

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite