(Audronio Rutkausko nuotr.)
Angle down Atgal

Sal­ve! Ak­to­riui Vla­dui Ba­ra­naus­kui – 75-eri

Cha­riz­ma­tiš­ka­sis Dra­mos teat­ro ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas, šią sa­vai­tę at­šven­tęs 75-ąjį ju­bi­lie­jų, ki­tą sa­vait­ga­lį ruo­šia­si pa­si­tik­ti sve­čius įžy­miuo­ju „Sal­ve“ pa­svei­ki­ni­mu Vals­ty­bi­nia­me Šiau­lių dra­mos teat­re. Ta pro­ga kal­bė­jo­mės apie vis­ką ir at­vi­rai: apie ak­to­rys­tės ir poe­zi­jos pa­si­rin­ki­mą, aukš­tai­tiš­kai len­kiš­kas šak­nis, kal­tę ir pa­leng­vė­ji­mą bei tai, kaip „il­ga­lai­kė ko­man­di­ruo­tė“ Šiau­liuo­se per de­šimt­me­čius ta­po my­li­mais na­mais.
 

Lietuvis be kaimo

„Aš žinau, kad gimiau pusę aštuonių ryto, ir žinau, kad bulvės tuomet žydėjo. Tai buvo Pandėly, tarp Rokiškio ir Biržų. Ilgai mama beldė į duris, kad atidarytų, gal visi miegojo iš po vakarykščio“, – apie savo gimtadienį gegužės 24 d. prieš 75 metus jam žinomas smulkmenas pasakoja aktorius V. Baranauskas.

Gimęs Pandėly, vaikystėje gyvenęs Rokiškyje, Lazdijuose, Raseiniuose, studijavęs Vilniuje, V. Baranauskas pasakoja apie mišrias šeimos šaknis, kas tūlam lietuviui nėra reta, o štai neturėti anei kokio ryšio su kaimu – labai jau netipiška.

„Iš tėvelio pusės aš esu gryniausias aukštaičių aukštaitis. Tėtis buvo prie meno, liaudies teatre vaidino. Mano seneliai kilę iš laisvųjų valstiečių. O mamytė buvo lenkė. Dabar aš suprantu, iš kur kartais išlenda tas mano lenkiškas humoras ir manieros, nors mes namuose lenkiškai nekalbėdavome. Aš lietuvis, kuris kaime neturi nė vieno giminaičio. Kažkoks nonsensas. Man kaimas gražiausias – pro mašinos langą“, – pats stebėdamasis, sako žinomas aktorius.

Iš mamos V. Baranauskas spėja paveldėjęs estetikos ir tam tikrą stiliaus pojūtį, o iš tėčio – užsispyrimą ir įprotį visus darbus atlikti gerai ir iki galo.

„Kartą negalėjau įveikti matematikos uždavinio: tėvelis sėdo man padėti, prasėdėjome iki pat nakties, bet aš neišsprendžiau. Tada jis pakėlė mane 6 val. ryto ir vėl liepė spręsti. Mama ašarojo, keikė tėvą, kad šis vaiką kankina. Ir staiga, prieš pat einant į mokyklą, supratau, kaip išspręsti. Tai užsispyręs ir aš – man svarbu padaryti viską iki galo. Nors visada mokiausi vidutiniškai, paskui užsispyriau ir mokyklą baigiau labai gerai“, – su dėkingumu tėvui pasakoja aktorius.

Aš supratau, kad viskas, kas vyksta su manimi, tai yra mano kaltė, niekieno kito, o mano. (Artūro Staponkaus nuotr.)
Aš supratau, kad viskas, kas vyksta su manimi, tai yra mano kaltė, niekieno kito, o mano. (Artūro Staponkaus nuotr.)

Aktorius iš užsispyrimo

Scena, auditorija ir raiškus žodis V. Baranauskui nebuvo svetimi nuo pat vaikystės: jis buvo aktyvus dailiojo skaitymo konkursų dalyvis ir laureatas.

Matydamas, kur link krypsta sūnaus profesinis pasirinkimas, tėvas neprieštaravo, tačiau mama buvo prieš: „Mano tikroji gražioji mamytė buvo prieš aktorystę ir labai nenorėjo, kad aš būčiau aktorius. Giminėje jau buvo aktorius – jos pusbrolis dirbo Krokuvoje. Tai ji sakydavo, kad tai labai labai bloga specialybė, kad tai grynas vargas ir dar kažkas.“

Lemiamu akstinu tapo argumentų pritrūkusios istorijos mokytojos kritika.

„Įstojau į aktorinį per savo užsispyrimą po to, kai man istorijos mokytoja, kuriai aš uždavinėdavau visokių klausimų, kodėl taip, o ne taip, vieną dieną man pasakė: „Na, ir kas, kad tu ten skaitai dailiojo skaitymo konkursuose, na, ir kas, kad esi ne tik mokyklos, ne tik rajono, bet ir respublikinių dailiojo skaitymo konkursų laureatas, iš tavęs artisto nebus!“ Ir mane tada paėmė pasiutimas“, – mena pašnekovas.

Tuomet jaunuoliui ambicijų netrūko ir jis įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją sostinėje.

Iš mamos V. Baranauskas spėja paveldėjęs estetikos ir tam tikrą stiliaus pojūtį, o iš tėčio – užsispyrimą ir įprotį visus darbus atlikti gerai ir iki galo. (Vlado Baranausko asmeninio archyvo nuotr.)
Iš mamos V. Baranauskas spėja paveldėjęs estetikos ir tam tikrą stiliaus pojūtį, o iš tėčio – užsispyrimą ir įprotį visus darbus atlikti gerai ir iki galo. (Vlado Baranausko asmeninio archyvo nuotr.)

Ilgalaikė komandiruotė“

„Mūsų kursas buvo gražus, šviesus. Jis visas buvo surištas su virve ir atvežtas pagal paskyrimą į Šiaulius: šviesios atminties Pranas Piaulokas ir Gediminas Girdvainis, Vaiva Mainelytė, Gintautas Ūzas ir kiti. Dabar čia likau tik aš vienas“, – apie tai, kaip prieš daugiau nei pusšimtį metų nenorom atvyko į Šiaulius, pasakoja aktorius.

Apie laisvę kurti ir keliauti, vaidinti ir skaityti poeziją didesnėse scenose svajoję jauni žmonės visiškai neplanavo likti uždarame kariniame pramonės mieste, kuris net ne visuose žemėlapiuose buvo žymimas: „Aš visą gyvenimą laikiau, kad esu ilgalaikėje komandiruotėje. „Tik idiotas gali tokiame mieste norėti gyventi: Vilniaus gatve važinėja autobusai, uždaras miestas, apleistas, nemylimas net pačių miestiečių. Kas jame gali gyventi?“ – galvojau. Kol šeimos čia nesukūriau, tai atrodė savižudybė.“

Atvykęs į „laikiną komandiruotę“ 1969 m. dirbti Valstybinio Šiaulių dramos teatro scenoje, per tuos dešimtmečius sukūrė daugiau nei šimtą vaidmenų. Pamažu pamilo miestą, o miestas jį. Ir ne tik scenoje: daugeliui elegantiškasis aktorius su stilingu paltu ar švarku, būtinai su šaliku, skrybėle ir skėčiu – neatsiejama Šiaulių pėsčiųjų bulvaro dalis, šventė akims miesto renginiuose. Aktoriui skaudu, jei kas nors mieste nyksta ar vyksta ne taip.

„Dabar Šiauliai jau tapę man savi, man malonu dirbti teatre, aš jau pradedu mylėti tą miestą su jo stogais, su nepritekliais. Kai žmonės nemyli miesto, tai miestas keršija, kad jo nemyli. Aš niekaip negaliu suprasti (esu grynas humanitaras), kaip, turint kelis vandens telkinius miesto centre, nieko ten nepadaryti? Jeigu miesto centro pagrindas yra šiukšlių dėžė, tai man protu nesuvokiama“, – su tam tikra nuoskauda kalba V. Baranauskas.

Net ir vėliau, kai buvo ir galimybių, ir kvietimų išsikraustyti iš Šiaulių dirbti ir gyventi kitur, aktorius liko Šiauliuose „ilgalaikėje gyvenimo komandiruotėje“. Paklaustas, ar nesigailėjo, jis atviras: „Visą laiką gailėjausi. Bet ta valstietiška prigimtis. Tie keturi kampai. Gal net baimė kristi į kitą erdvę. Aš taip ir nesupratau. Aš iš tų, kurie save graužia, kankina. Aš juk Dvynys – vieną akimirką genijus, kitą – beprotis. Dabar naktį atsibundu ir kažkodėl dažniau pasijuntu bepročiu, o rytą aš jau genijus, aš jau einu.“

Aktoriaus energija turi „praplyšti“

Be daugiau nei 100 vaidmenų teatre, V. Baranauskas yra nusifilmavęs ir keliuose kino filmuose, o jo kurtus poetinius personažus monospektakliuose, festivaliuose ir kituose renginiuose net suskaičiuoti būtų sunku. Bet yra vienas vaidmuo, kurį V. Baranauskas galėtų įvardyti kaip aktoriaus gimimą.

„Vaidmuo, kuris padėjo man atsiverti kaip aktoriui, buvo Gytis iš Putino „Valdovo“ pas režisierę Aureliją Ragauskaitę. Mes ilgai ten dirbome. Ilgai man nesisekė. Kad tu žinotum, kaip man nesisekė. Ir vieną akimirką… Man viskas praplyšo, atsivėrė dangus... Jeigu kas padarė iš manęs aktorių, tai A. Ragauskaitė. Ji mane mylėjo kaip vaiką, kaip sūnų. Ir aš bandžiau atsilyginti – važinėjau pas ją iki pat paskutinės akimirkos“, – su tam tikru švelnumu ir ilgesiu bei pagarba kalba V. Baranauskas apie legendinę Šiaulių režisierę.

Žinoma, ji užkėlė labai aukštą kartelę visiems: ir aktoriams, ir kitiems režisieriams. „Kitą kartą būna sunku su režisieriumi. Bet aš visiems esu labai dėkingas. Net patiems... patiems... (neranda tinkamo žodžio, – aut. past.), nes, žiūrėdamas į juos, supranti, kaip sunku būti negabiems, ir tada visaip stengiesi padėti“, – taktiškai išsisuka aktorius.

V. Baranauskas jau beveik tris dešimtmečius vadovauja Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorių trupei. Per tą laiką pasikeitė ir nemažai kolegų, o ir
pats aktorius, kaip asmenybė, labai keičiasi.

„Aktorius labai keičiasi, jo mąstymas. Aktoriui juk viskas matosi: ką jis skaitė, ką jis valgė pusryčiams, kaip jis miegojo, su kuo miegojo. Jis visa tai įneša į sceną ir niekur nepasislėpsi, nieko nesumeluosi, kokie buvo tavo pedagogai. Jauni žmonės yra talentingi, yra beprotiškai darbščių, jie kitaip kalba, kitaip mąsto. Tai labai smagu. Jie kitaip ateina į pasaulį, kitaip jį supranta negu aš ar kitas vyresnis aktorius su savo sentimentais, grauduliais“, – jauna aktorių karta džiaugiasi trupės vadovas.

Per daugelį metų įpratęs viską apgalvoti iki smulkmenos, atsakingai ruoštis iš anksto, V. Baranauskas atvirauja, kad jaudinasi ne ką mažiau nei jaunystėje.

„Aš kiekvienąkart vis labiau bijau eiti į sceną. Jaudinuosi ir keikiu tą dieną, kai nusprendžiau būti aktoriumi. Bet tik iki tol, kol įžengiu į sceną, tada jau viskas gerai. Viskas priklauso nuo energijos. Išeiti į sceną valandai vienam (o aš kuo toliau, tuo labiau mėgstu būti vienas) reikia labai daug energijos, kad sugebėtum perteikti savo meilę autoriui, tekstui, eilutei, savo santykį su tėvyne. Jeigu eini su širdimi – tai atsilieps“, –apie tai, kad nuoširdumas nesensta, sako
V. Baranauskas.

(Audronio Rutkausko nuotr.)
(Audronio Rutkausko nuotr.)

Poezijos, dailės ir muzikos gurmanas

Be darbo teatre, jo meninėje veikloje visada itin svarbią vietą užima knygos ir poezija. „Aš amžinai apsikrovęs tekstais, man viskas gražu, aš visada bandau užuosti tą žodžio skonį ir kvapą. Jau mokyklos laikais pradėjau pirkti knygas, pirkau pirkau, skaičiau skaičiau, daug bendravau su dailininkais ir poetais. Mano didžioji meilė – „Šabakštyno“ poetai, pogrindinis teatras, poezijos skaitymai. Tas noras skaityti, literatūros troškimas išlikęs iki dabar. Aš turiu galingą biblioteką, knygų nebeperku (nors šiandien vėl dvi nusipirkau internetu), aš tarp knygų miegu, tarp jų vaikštau, jos man padeda gyventi ir jei aš atsiduriu kur nors be knygų, tai man reikia bent knygos viršelio. Lygiai taip aš turiu labai daug dailės darbų. Beprotiškai myliu muziką, klasikinę, operą, baletą, stengiausi visur važiuoti: Vilnius, Kaunas, Palanga, Jelgava, Ryga“, – vardija meno gurmanas.

Net jei nebūtų aktorius išpažinęs meilės muzikai, to nuslėpti neįmanoma: be jo neapsieina nė viena svarbi premjera. Tas pats ir su poezija: ne vienam lietuvių literatūros klasikui jis specialiai kūrė monospektaklius.

„Aš kitą kartą juokauju, kad esu vyskupo Antano Baranausko anūkas. Mes visi jį žinome, o iš tiesų nieko apie jį nežinome: jis parašė tą „Anykščių šilelį“ ir buvo vyskupas – tuo viskas ir baigiasi. Skaitydavau monospektaklį ir žmonės praktiškai nė vienos eilutės apie jį nežinojo. O jis turėjo fenomenalią atmintį, galėjo žodis į žodį pacituoti, ką buvo skaitęs. Jis buvo neblogas matematikas, net buvo nusprendęs visai rimtai suskaičiuoti, kiek pragare telpa žmonių. Jis buvo patyręs tragišką meilę savo išrinktajai, dėl kurios ir įstojo į Varnių seminariją, o legendos kalba, kad jis dvejus metus nesiprausė – taip išgyveno. Jis vertė Šventąjį Raštą, klūpodamas ant grindų“, – su didžiule pagarba apie literatūros klasiką, tapusį ir jo mono-
spektaklio personažu, kalba aktorius, kruopščiai besiruošiantis kiekvienam savo vaidmeniui.

Lygiai taip kruopščiai V. Baranauskas kūrė ir monospektaklį „Lietuvos lopymas“ pagal V. Putvinskio-Pūtvio laiškus, programas pagal P. Širvį, A. Mačernį, M. Katiliškį ir kt.

Kaltė ir palengvėjimas

„Gyvenime aš daug ką dariau, kas nepriimtina, kas šokiruodavo. Vaikščiodavau su ilgais plaukais, barzda, hipiavau. Buvau gana palaidas, su savo griekais, nuopuoliais, nuosmukiais. Bet mane režisieriai mylėjo. Už ką mylėjo, aš nežinau“, – atvirauja V. Baranauskas.

Aktorius pripažįsta, kad ir asmeniniame gyvenime būta poelgių ir posūkių, kurie vienus stebino, kai kuriuos gal piktino, kai kuriuos gal ir skaudino. Tačiau, pasak jo, palengva atėjo supratimas ir visa ko priėmimas, o tada ir palengvėjimas.

„Aš supratau, kad viskas, kas vyksta su manimi, yra mano kaltė, niekieno kito, o mano. Tai buvo didelis palengvėjimas. O kai pradėjau prisiimti net ir tai, ko nesu padaręs, iš viso tapo lengva gyventi“, – ramybės receptą rado V. Baranauskas.

Vienu metu sunki liga buvo paguldžiusi aktorių į patalą ir durys buvo atviros į abi puses. Paklaustas, kodėl, jo manymu, Dievas nutarė, kad jis dar turėjo likti čia, ką dar turėjo nuveikti, aktorius atsako nė nemirktelėjęs: „Aš žinau! Tam, kad būčiau gyvas pavyzdys visiems, kaip nereikia gyventi. Dabar jau 30 metų negeriu. Prieš tai gyvenau, siaučiau. O dabar – nors prie altoriaus mane statyk. Po tos mano milžiniškos kataklizmos manęs daugelis nepažino ar neatpažino – tai normalu. Viskas grįžo palaipsniui. Po kruopelytę. Po mažiausią kruopelytę. Jokio nušvitimo nebuvo. Suvokimas atėjo pamažu. Tai buvo beprotiškai sunku.“

š kiekvienąkart vis labiau bijau eiti į sceną. Jaudinuosi ir keikiu tą dieną, kai nusprendžiau būti aktoriumi. (Sauliaus Jankausko nuotr.)
š kiekvienąkart vis labiau bijau eiti į sceną. Jaudinuosi ir keikiu tą dieną, kai nusprendžiau būti aktoriumi. (Sauliaus Jankausko nuotr.)

Salve! Vladas Baranauskas švenčia

Aktorius V. Baranauskas savo 75-ąjį jubiliejų jau sutiko šį antradienį, gegužės 24-ąją. O šventinė programa kolegoms, bičiuliams ir gerbėjams numatyta kitą savaitgalį, birželio 4-osios vakarą, Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.

Šventė pavadinta jau nuo studijų metų jam tapusiu įprastu ir atpažįstamu aktoriaus V. Baranausko „Salve!“: „Tai bus tykus ramus pasibuvimas. Jokių dekoracijų nebus, jokių mandrysčių nebus. Aš paskaitysiu tai, kas man patinka, muzika pagros. Paskaitysiu ir savo nepiktas epigramas (kartais tokių rašau, kai neturiu ką veikti)".

Jis turi skėčių daug, o ne mažiau ir šalikų.

Ir dar veidų – mažiausiai du šimtus.

Gyvenimo nuėjus pusę kelio

Ištiko rojus – Strindbergo dangus.

Paprašytas paskaityti keletą jų, ketureiliu apie save baigia interviu aktorius V. Baranauskas.

comment Skaitytojų komentarai (3)

Taip pat skaitykite