Angle down Atgal

Rita Stravinskienė: „Mama tapau visam gyvenimui“

Jau beveik du dešimtmečius kasmet Motinos dienos proga Prezidento dekretu „Už nuopelnus Lietuvai“ ordino medaliu apdovanojamos dorus, pilietiškus vaikus išauginusios daugiavaikės mamos. Nors šiemet dėl pandemijos iškilmingas renginys prezidentūros rūmuose neįvyko, tradicija neliko užmiršta – apdovanojimai 5 ar daugiau vaikų išauginusioms mamoms ir globėjoms įteikti asmeniškai.

Šiemet prezidentūros atstovų vizito savo namuose sulaukė 44 motinos ir globėjos, tarp jų – ir prieniškė Rita Stravinskienė, kartu su vyru Vytautu užauginusi šešis vaikus – keturis sūnus ir dvi dukteris.
Gausioje Stravinskų šeimoje pagrindinė vertybė – pagarba vienas kitam, kuri, anot Ritos, prasideda nuo vyro ir žmonos, mamos ir tėčio pavyzdžio. „Aš labai džiaugiuosi, kad buvau pastebėta ir įvertinta, tačiau man atrodo, kad visą gyvenimą stengiausi daryti tai, ką ir privalėjau – puoselėti tarpusavio santykius, mylėti vyrą ir vaikus bei gerbti ir vertinti visus sutiktus žmones. Kuriant šeimą labai svarbu susidėlioti prioritetus, todėl mūsų tikinčiai šeimai labai svarbu, kad Dievas būtų pirmoje vietoje, tada sutuoktinis, vaikai ir vėliau jau visi kiti dalykai. Mano nuomone, visų pirma, patys tėvai turi stengtis gyventi pagal visus dešimt Dievo įsakymų, tada bus lengviau ir vaikus išugdyti dorais ir kilniais žmonėmis. Juk vaikai mokosi iš pavyzdžių ir jeigu tėvai nerodo pagarbos vienas kitam, tai ir vaikų auklėjimas tampa tuščias“, – sako Rita.
Dabar Stravinskų atžalos jau nebe maži vaikai, tačiau, kaip teigia pati Rita, kai reikėjo, visą savo dėmesį ir laiką skyrė būtent jiems, todėl dabar kartu su vyru gali didžiuotis tuo, kad visiems vaikams svarbios tos vertybės, kurios dešimtmečius puoselėjamos jų šeimoje. „Mūsų šeimai kiekvienas vaikas yra Dievo dovana, kiekvienas yra svarbus ir brangus, todėl dar viena „taisyklė“, kuria stengiuosi vadovautis, augindama vaikus – niekada nesakyti jiems: „neturiu laiko“, „palauk“, „gal vėliau“, nes to vėliau gali ir nebūti, o vaikas atsakymą ras kitur arba vėliau tas dalykas jam jau nebebus aktualus. Mama tapau visam gyvenimui, todėl ir dabar vaikams reikia dėmesio, tik kiek kitokio – kartais patarimo, kartais pokalbių, kartais tiesiog surasti pradingusį daiktą“, – mintimis dalijasi šešių atžalų mama.

Paklausta, ką jai reiškia įteiktas apdovanojimas, Rita sako, jog mamos darbo negalima išmatuoti nei darbo valandomis, nei pinigais, nei dar kokiu nors matu. Mat už nelengvą, bet labai prasmingą mamos darbą atlygina tik vaikų pagarba ir meilė. Tačiau moteris pripažįsta, kad gautas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis yra didžiulis įvertinimas to, ką daro jau dvidešimt šešerius metus, t.y. rūpinasi vaikais, puoselėja šeimos vertybes. „Šitas apdovanojimas peržengia šeimos ribas ir patvirtina, koks svarbus yra mamos vaidmuo ir kokia svarbi yra šeima visos visuomenės, visos Lietuvos mastu“, – sako Rita.
Beje, Rita yra ne tik šešių atžalų mama, atsakinga Prienų r. savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus specialistė, bet ir – aktyvi visuomeniniame Prienų krašto gyvenime: Stravinskų šeima dalyvauja Prienų parapijos veikloje (R. Stravinskienė yra Prienų dekanato Šeimos centro vadovė), Rita ir Vytautas padeda sužadėtiniams pasiruošti santuokai bei yra Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos, kurioje mokosi ir jų jauniausioji atžala Matas, tarybos nariai.

Su kokiomis mintimis ir mamos pamokomis eina per gyvenimą, dalijasi
ir nuostabusis R.Stravinskienės šešetukas: Agnė, Paulina, Laurynas, Lukas, Matas ir Pijus.

Agnė:
– Mama man yra pats didžiausias autoritetas gyvenime. Prisimenu, kai vieną kartą vaikystėje žiūrėjau į mamą, einančią išpažinties, ir nuoširdžiai savęs klausiau: „Kodėl? Juk mama nedaro klaidų, ji viską moka ir žino“. Žinoma, augant požiūris šiek tiek keitėsi, tačiau mama visada išliko labai palaikanti ir skatinanti visko imtis. Dar vienas išskirtinis mamos bruožas yra tas, kad ji visada sako tiesą. Net ir pačioje kebliausioje situacijoje pasakys, kad pats esi kaltas (jeigu taip ir yra), tačiau darys viską, ką gali, kad padėtų atlikti darbus laiku. Mama yra darbščiausias ir labiausiai pasiaukojantis žmogus, kokį man yra tekę sutikti, ir esu jai be galo dėkinga, kad palaiko mano svajones, paguodžia ir nuramina, kai kas nors nepasiseka. Nors man dar tik septyniolika, tačiau drąsiai galiu sakyti, kad be mamos nebūčiau ten, kur esu, neturėčiau tiek ryžto, ambicijų tobulėti. Ačiū Tau, Mama!
Paulina:
– Ateityje norėčiau būti nors pusiau tiek atsidavus šeimai ir vaikams, kiek mama… Kartais atrodo, kad neįmanoma tiek daryti dėl kitų, kad negali vienas žmogus turėti tiek jėgų, atsidavimo ir pasiaukojimo… Mama visada šalia, mama visada žino, kur padėti daiktai (nesvarbu, kad ji jų niekada nenaudojo ir tikrai ten nepadėjo). Mama nujaučia, kad kažkas negerai, ji visada išlaukia. Mama niekada nepavargsta (o gal sugeba nugalėti nuovargį? Juk neįmanoma, kad žmogus nepavargtų…). Mama visada žino visus atsakymus (nors ne, ne visus, kai paklausiau, kaip atliekama širdies persodinimo operacija, negalėjo atsakyti, bet pasinaudojo paieška internete ir kitai progai pasitaikius, pagrindinius principus paaiškino), mama pasitiki ir išlieka stipri, kad galėtų sustiprinti šalia esančius…
Kadaise mamos kažkas paklausė, kas yra šeima, o ji atsakė, kad šeima – tai mama, tėtis ir šeši vaikai. Atrodo, tokie paprasti žodžiai, bet įsirėžiantys labai giliai. Ne viena mamos pasakyta labai paprasta frazė lydi kasdieniame gyvenime, padeda išlikti ir nepamiršti, kas esu ir kas man svarbu. Mamos pavyzdys įrodo, kad viskas gyvenime yra įmanoma.
Laurynas:
– Galvojant apie mamą prisimenu, kad mama visada ką nors dirba: jei ne gamina ar plauna indus, tai tvarko namus, dirba darže ar sodina gėles sode… Kartais ir ilsisi, bet jos poilsis irgi savotiškas – žiūri televizorių ir tuo pačiu ką nors mezga, ar kepurę, ar šaliką, ar vilnones kojines kuriam nors iš mūsų. Ko mane išmokė toks mamos pavyzdys? O gi, jei yra darbas, tai jį reikia imti ir daryti, o ne klausti: kam to reikia, kodėl aš, ar negalėtų kas nors kitas padaryti…
Lukas:
– Labiausiai man iš vaikystės atmintin įstrigę, kad net ir vasaros metu, kai visiems būdavo atostogos, mama primindavo, kad bent dieną per savaitę skirtume mokslams, kad nepamirštume to, ką jau išmokome, ir nuolat kartodavo, kad mokytis yra svarbu.
Matas:
– Prisimenu, kai vieną kartą išdrožiau kažką iš medžio ir tai nebuvo labai naudinga, mama vis tiek mane palaikė, patarė, kaip būtų geriau ir naudingiau. Jeigu sugalvoju ką nors padaryti, mama visada palaiko, net jei ir aš pats labai abejoju, ar tai gera idėja. Kai man reikia kokios nors pagalbos – ji visada šalia, niekada nepasakys „pats ir daryk, jeigu tau reikia“. Mama nebijo papriekaištauti, jeigu kas nors negerai, o jeigu reikia patarimo, tai visada jį duos. Ir, jeigu aš kur nors noriu nuvažiuoti, mama visada išleidžia. Vieną dieną mes sėdime kambaryje, nuobodžiaujame ir staiga mama pasiūlo pasivažinėti dviračiais. Man labai patinka važiuoti dviračiais ir tą likusią dienos dalį aš buvau labai laimingas, nes pamatėme stirną ir išgirdome paukščių čiulbesį, pamatėme mišką, labai linksmai praleidome laiką ir niekur nereikėjo skubėti. Mano mama – man autoritetas, nes ji padeda, palaiko, pataria ir atvirai, nieko neslėpdama pasako, kaip būtų geriau.
Pijus:
– Aš iš mamos išmokau, kad visuomet reikia būti šalia, kai tavo artimiems žmonėms sunku. Nebūtina visko išspręsti, pasitelkus logiką, arba paaiškinti, kad nėra ko nervintis. Taip, tai kartais padeda, bet daug svarbiau savo palaikymą parodyti buvimu šalia, pokalbiu ar paprastu skambučiu.
Rimantė Jančauskaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite