Valentyn Odnoviun. Kalėjimo kameros durų akutė. Iš projekto „Stebėjimas / Surveillance“.
Angle down Atgal

Represyvinį režimą irgi galima interpretuoti kaip vėžį

Gegužės 27 d. prasidėjo Šiaulių dailės galerijos organizuojamas medijų meno festivalis ENTER‘20, kuris šįmet vyksta besitęsiančio karo Ukrainoje fone bei kviečia tyrinėti medijuoto meno ir karo kontekstus. Vienas iš festivalio svečių – Valentynas Odnoviunas, ukrainiečių kilmės menininkas, kurio fotografijos gerai žinomos Europos kultūros centrams ir galerijoms.

Menininką domina istorija ir jos pasekmės, kurias, naudodamas tipografijos ir kriminologijos metodus, jis pristato žiūrovams. Nuosekliai ir estetiškai fiksuodamas įvairių prievartos mechanizmų, režimų kankinimų vietas, menininkas panardina mus suvokimo paradoksuose, kviesdamas nelengvoms diskusijoms apie karo, prievartos mechanizmo ir žmogiškumo, faktų ir interpretacijų santykius. Tai pakankamas pluoštas priežasčių, kodėl kalbamės su autoriumi.

– Gimei Charkive, bet jau beveik dešimtmetį gyveni Vilniuje. Ar šioje bastūniškumo ir emigracijos realybėje dar verta klausti, kokia tavo tapatybė? Gal save suvoki kaip europietį, o gal – kaip pasaulio pilietį, kuris nejaučia jokios vidinės įtampos ir svetimo koncepcija jam tikrai svetima?

– Aš buvau, esu ir visada būsiu ukrainietis, tačiau save laikau ukrainiečių kilmės Lietuvos menininku, nes, pragyvenęs beveik dešimtį metų čia, pradėjau naują kūrybos etapą.

Vidinė įtampa visada egzistuoja – ji ir yra kūrybos atskaitos taškas. Man pilietis ir menininkas yra du skirtingi reiškiniai.

Odnoviun.com nuotrauka
Odnoviun.com nuotrauka

– Kaip susidomėjai fotografija? Ar kas nors aplinkoje tuo užsiėmė?

– Persirgus vėžiu, fotografija man buvo pasiūlyta kaip terapija. Ji padėjo priimti pasaulį iš naujo. Labai ilgai nežiūrėjau į fotografiją kaip į savo ateities profesiją – man tai buvo laikinas užsiėmimas.

– Esi minėjęs, kad paauglystėje fotografija tau buvo būdas pažinti pasaulį. Kas dabar tau yra fotografija? Koks tu, kaip kūrėjas, esi joje?

– Anksčiau tai buvo tik vaizdo fiksavimas, o dabar fotografija man yra instrumentas, kuriuo tyrinėju atvaizdą.

– Tavo fotografijos neatsiejamos nuo įvairių prievartos, kankinimų, represijų režimų fiksavimo. Kodėl tau svarbu rodyti prievartos mechanizmus?

– Šitie dalykai susiję su mumis ir realybės konstruktu, kuriame gyvename. Mums reikia žinoti, kaip veikia šitie mechanizmai.

– Filosofas Jeanas Baudrillardas yra pastebėjęs, kad vartotojų visuomenėje mes smurtą, prievartą linkę stebėti pramogai televizoriaus (dabar jau ir mobiliųjų telefonų) ekranuose. Atseit, tai padeda nusiraminti. Sakyk, ar nebijai, kad į tavo darbus žmonės taip pat gali žiūrėti ne kaip į istorijos faktus, kurių turėtume nekartoti, bet kaip į malonią pramogą?

– Mano tikslas – pateikti informaciją pamąstymams. Aš siūlau žmonėms atrasti priežastį, o ne tik simptomus. Žiūrovai patys sprendžia, kaip interpretuoti pateiktą informaciją. Aš jiems palieku laisvę.

– Įdomus faktas, kad kurdamas naudoji tą patį metodą kaip kriminalistai, dirbantys su nuotraukomis. Ar gali plačiau papasakoti apie šį metodą: kur jo išmokai, kas jame svarbu?

– Lenkijoje bendradarbiavau su Lodzės policijos komisariato kriminalistais. Jie man parodė, kaip elgtis su pėdsakais ir įrodymais. Dabar taikau tą metodą, bet jis labiau metaforiškas.

Fotografija yra pėdsakas, bet kaip jis turi būti suprantamas? Ką fotografija mums rodo? Realybę? Interpretaciją? Patys kriminalistai teigia, kad nuotrauka iš esmės yra objektyvi, nebent tyrimas gali būti subjektyvus. Mano atveju fotografija – už formalų dokumentą ironiškesnis ir atviresnis interpretacijai įrodymas.

– Dar vienas svarbus metodas – tipologija, kurios tavo kūryboje netrūksta: viskas nuoseklu, struktūruojama, grupuojama... Ar tai tau būdinga kaip asmeniui, kaip subjektui, ieškančiam atsakymų, ar tai išmoktas įgūdis, siekis?

– Tipologija padeda tyrinėti, lyginti, ieškoti tiek panašumų, tiek skirtumų. Jeigu fotografuočiau ne stebėjimo durų akutes, o auglį, tai būtų kitas tyrimas, kur tipologija padėtų ištyrinėti skirtumą, stadijas ir t. t. Principas panašus. Represyvinį režimą irgi galima interpretuoti kaip vėžį.

Valentyn Odnoviun. Kalėjimo kameros durų akutė. Iš projekto „Stebėjimas / Surveillance“.
Valentyn Odnoviun. Kalėjimo kameros durų akutė. Iš projekto „Stebėjimas / Surveillance“.

– Vienas žymiausių tavo projektų yra „Stebėjimas. Priežasties tipologija“, kuris buvo gerai įvertintas Lenkijoje („Grand Prix“), Italijoje („Photo Lux“), Šveicarijoje („Musée de lʼElysée“). Jo metu fotografavai Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir Vokietijoje esančių kalėjimų, kuriuose buvo kalinami politiniai kaliniai, stebėjimo akutes. Žiūrovas susiduria su paradoksu: tai, į ką jis žiūri, yra labai gražu. Žiūrėdami mąstome apie stiklo spalvingumą, raštus, grožį, kurį kuria šviesos žaismas, tačiau tuo pačiu neapleidžia mintis, kur šie objektai buvo nufotografuoti. Ar galėtum išplėsti šį suvokimo paradokso konceptą? Kodėl tau svarbu mus ten nusivesti?

– Reikia visada galvoti, kas slypi už gražaus fasado. Į tai, ką tau rodo, svarbiau žiūrėti ne akimis, o protu. Žiūrovams noriu pasiūlyti istorinę režimo situaciją vertinti ne tik praeities, bet ir dabarties bei ateities kontekstuose.

– Ukrainoje šiuo metu vyksta karas. Žinau, jog jam prasidėjus skubėjai į Lenkiją, kad galėtum padėti pabėgėliams, priimdavai juos draugo bute Varšuvoje, kol rasdavo ilgalaikį būstą. Grįžęs į Vilnių iš pabėgėlių paliktų nereikalingų daiktų, kuriuos jie pasiėmė bėgdami, sukūrei instaliaciją, eksponuojamą „Titanike“. Visgi pats sakai, kad karo metu menas tau mirė. Ar tai nėra paradoksas, prisimenant, kad tavo projektuose fiksuojamos būtent karo pasekmės?

– Taip, sakiau, kad mirė, bet tai buvo šokas. Būtų buvę tiksliau sakyti – sustojo. Tada visas pasaulis buvo sustojęs. Paskui pamažu žmonės atsitokėjo, nors pirmosios meno refleksijos buvo naivios, bet jos buvo labai svarbios.

Priimti realybę tokią, kokia yra, pradžioje man irgi buvo per daug sunku ir sudėtinga, todėl kurti meną tuo metu man atrodė beprasmiška. Paskutiniai darbai buvo labiau pranešimas (manifestas).

– Esi ne tik Europoje žinomas menininkas, bet ir meno teoretikas, vienas iš tavo tyrimų laukų – Charkivo ir Lietuvos fotografijos mokyklų lyginimas. Sakyk, ar jos labai skirtingos?

– Taip, jos skiriasi. Skirtingos vietos užaugina skirtingus talentus. Reikia nepamiršti, kad tam įtakos turi skirtingas mentalitetas, socioekonominės situacijos, istoriniai įvykiai… Vieta, kontekstas lėmė tai, kad fotografijos raidos kelias buvo skirtingas.

– O kokiai – Charkivo ar Lietuvos – fotografijos mokyklai priskiri savo kūrybą? Kurios bruožų daugiau?

– Charkivas man turėjo mažiau įtakos. Mano meniniam keliui daugiausia įtakos turėjo profesorius Alvydas Lukys.

– Ar turi planų ateityje tipologiškai ir kriminalistiškai imtis kūrybinių tyrimų, kurie nesusiję su prievartos mechanizmais?

– Sunku pasakyti. Prieš kylant aktyviems karo veiksmams Ukrainoje, galvojau, kad eisiu kitu keliu ir nebedarysiu tokių projektų kaip iki šiol, bet viskas apsivertė vasario 24 d. Ką darysiu toliau, neįsivaizduoju, galiu tik spėlioti.

– Gegužės 27 d.–birželio 18 d. Šiaulių dailės galerijoje veiks tavo paroda „Nuosekli fiksacija“. Ar galėtum papasakoti, ką žiūrovai joje išvys?

– Žiūrovai turės galimybę pamatyti kelis mano projektus, kurie visi telpa į tą tematiką, kurią aptarėme. Jie skirtingi, bet turi daug panašumo.

Roberta Stonkutė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite