Angle down Atgal

„Principas – svarbu dalyvauti, o ne laimėti – ne man!“

Birželio mėnesį Vilniuje tropinės audros skalaujamą savaitgalį vyko septintasis „Moterų ralis“. Nugalėtojų titulas atiteko oranžinės spalvos „Subaru XV“ automobilį vairavusiai komandai „FireFox“. Tąkart trijų jaunų moterų, – Justinos Nekiūnaitės, Julijos Skudutės ir Anetos Tankovič, – nuotraukos puikavosi kone visoje žiniasklaidoje. 

„FireFox“ komanda: Julija Skudutė, Aneta Tankovič ir Justina Nekiūnaitė.
„FireFox“ komanda: Julija Skudutė, Aneta Tankovič ir Justina Nekiūnaitė.

Apie svaiginančią karjerą, vairavimo aistrą, baudas už viršytą greitį, gimtųjų Kiemelių žolę kalbėjomės su „FireFox“ komandos lydere Justina Nekiūnaite. 

Vertina gyvą bendravimą 

Iš pirmo žvilgsnio nepagalvotum, kad smulkaus sudėjimo, iš pažiūros – trapi jauna moteris, galėtų būti tas žmogus, per kurio rankas srūva didelės korporacijos milijonai. Tačiau užtenka išgirsti jos valdingą balsą, pajusti, kaip aiškiai ir konkrečiai dėlioja mintis, iš karto supranti, kad Kiemeliuose gimusi ir augusi kraštietė iždo ir ryšių su investuotojais vadovės darbą vienoje didžiausių šalies ryšių bendrovių gavo ne veltui. 

– Nors augau pasiturinčioje šeimoje, buvau įpratinta, kad nieko gyvenime nebūna veltui. Kai norėdavau gražesnio rūbo ar geresnio daikto – privalėdavau užsidirbti. Kažkas pasakys, kad tai labai blogas vaikų auklėjimo būdas. Bet ir tada, ir dabar aš manau, jog taip elgtis yra teisinga. Aš žinojau, kad galiu pasikliauti tik savo jėgomis, todėl labai anksti atsirado suvokimas, kad privalau gerai mokytis, o atvažiavus į Vilnių – pačiai „kapotis“ gyvenimo kelią. Atrodo, man tai gerai sekasi, – prisipažįsta Justina. 

Justinos mama Vitalija – Lėvens pagrindinės mokyklos informatikos mokytoja. Tėtis Gintautas – Pasvalio sūrinės energetikas. Jaunesnis brolis Matas dirba logistikos bendrovėje Vilniuje. 

– Upė ir žolė… Tai ryškiausi vaikystės prisiminimai. Kai kartą į mėnesį ar du pavyksta pabėgti į Kiemelius, pirmiausia ir skubu ant tos žolės. Grįžti visuomet smagu. Laukia tėvai, senelis. Sukviečiu juos visus ir kepame šašlykus. Karantinas mane išmokė vertinti gyvus susitikimus. 

Bendrauja su pasaulio turtingaisiais 

Justina mokėsi Pasvalio Lėvens pagrindinėje mokykloje, vėliau – Petro Vileišio gimnazijoje. 

– Ten buvo faina, bet labai konkuruojanti chebra. Mus surinko iš visų rajono mokyklų ir padarė moksliukų klasę. Kaip dabar pagalvoju, dideliais draugais nebuvome, veikiau – varžovais. Visi norėjo būti geriausiais, tad teko gerokai pasistengti. Ir tai buvo puiki paskata mokytis. Mokytojai? Pamenu juos visus, bet jei reikėtų ką nors išskirti, pirštu besčiau į istorijos mokytoją Saulių Skardžių. Istorija buvo dalykas, kurio iki aštuntos klasės visiškai nesupratau. Nežinau, galbūt mūsų biolaukai sutapo (esame gimę tą pačią dieną), o gal kas kitas suveikė, bet po šio mokytojo pamokų istorijos egzaminą išlaikiau geriausiai gimnazijoje. Nenorėčiau užmiršti ir savo auklėtojos, matematikos mokytojos Ritos Minkevičienės. Smagu, kad ir anuomet, ir prabėgus daug metų tarp mūsų išliko tvirtas ryšys, – džiaugiasi J. Nekiūnaitė. 

Mergina gimnaziją baigė su pagyrimu ir pasirinko apskaitos bei audito studijas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. 

– Kodėl? Mūsų giminėje yra daug buhalterių (juokiasi). Manęs niekuomet netraukė gamtos mokslai, veikiau – skaičių pasaulis. „Plikos“ matematikos nesinorėjo, todėl banaliai pasirinkau apskaitą ir auditą. 

Ketvirtame kurse Justina pradėjo dirbti tarptautinės kompanijos audito skyriuje. 

– Ten praleidau beveik penkerius metus. Darbas sekėsi, turėjau gerus vadovybės vertinimus, buvau mėgstama klientų, tačiau norėjosi kažko daugiau, todėl išėjau dirbti į telekomunikacijos bendrovę. Pradėjau finansų analitiko pozicijoje, iš kurios sparčiai kilau į viršų. Šiuo metu esu iždo ir ryšių su investuotojais vadovė. Valdau visos mūsų įmonių grupės pinigus. 

Kaip ir daugumos šio laikmečio jaunų žmonių, taip ir Justinos gyvenimo planai ambicingi. 

– Šiame gyvenimo etape esu patenkinta tuo, kur ir kas esu. Mūsų įmonė nuolat plečiasi, kinta ir tai susiję su daugybe iššūkių. Man tenka bendrauti su didžiausiais pasaulyje investiciniais fondais, dirbti su pagrindiniais įmonės vadovais bei akcininkais, tai iš tiesų labai įdomu. Ar tai galėtų būti ta sritis, kuria norėčiau užsiimti visą likusį gyvenimą? Negaliu pasakyti. Bet kokioje veikloje turi būti judėjimas į priekį. 

Pirmą automobilį nusipirko pati 

Kaip prisipažįsta, paskutiniais metais, nors ir ne be didelių pastangų, pasibaigus darbo dienai Justinai pavyksta atsiriboti nuo darbinių rūpesčių. 

Vilniuje gyvenančios moters namuose laukia gražuolis italų kurtas Lokis ir draugas Mantas. 

Ji lanko slalomo treniruotes, asmens tobulėjimo paskaitas, šoka solo latino šokius. 

– Šokių salė – vieta, kuri labai gerai „išjungia“ smegenis. Jei susipykstam – važiuoju į mišką. Praeinu 10 kilometrų, nusiraminu ir pasikraunu naujos energijos. Miškas man tokia saugi vieta, kur gali ir pamedituoti, ir išsirėkti, ir, jei labai reikia, – pašokti. 

Atskira pokalbio tema – Justinos Nekiūnaitės „meilės romanas“ automobiliams. 

– Nuo vaikystės nejutau didelio potraukio. Kai užsirašiau į vairavimo mokyklą, prie vairo buvau buvusi gal tris kartus, ir tai sėdėdama tėčiui ant kelių. Mano mokytojas Julius Mašalas gyrė, jog esu „švari“, nesugadinta vairuotoja. Nors patirties neturėjau jokios, mokytis vairuoti sekėsi. Viskas pavykdavo iš pirmo karto, tad ir egzaminus savo aštuonioliktojo gimtadienio dieną išlaikiau be problemų. 

Studijuoti į Vilnių Justina išvažiavo… autobusu. Automobilio niekas nei pirko, nei dovanojo. 

– Pamenu, po pirmos savaitės skambinau mamai ir verkdama sakiau, kad daugiau autobusu nevažinėsiu. Prašiau nupirkti automobilį… Deja, savo pirmąją „Mazdą 323F“ nusipirkau tik tada, kai pradėjau dirbti – ketvirtame kurse. Tada man prašvito akys. Didelio miesto eismo nebijojau. Tiesiog sėdau ir važiavau. 

Moterų ralis 

– Kol neturėjau automobilio, krikšto tėvas mane pasiimdavo ir leisdavo pavairuoti savo naują „Toyotą“. Ne tik vairuodavau, bet kartu važiuodavome į ekstremalaus vairavimo pamokas ant ledo ir kitų netradicinių vietų. Ėmiau galvoti, kuo norėčiau pakeisti „Mazdą“. Dar nuo vaikystės svajojau apie „Toyota Auris“. Išsikirpau nuotrauką iš žurnalo ir pasikabinau ant sienos. Pasakiau sau – kažkada tikrai ją turėsiu. Pradėjusi dirbti realizavau savo svajonę. Taip susiklostė, kad mano „Auris“ tapo ne tik kasdieniu automobiliu, bet ir dalyvaujančiu lenktynėse. 

Justina Nekiūnaitė pasakoja, kad kvietimą dalyvauti moterų ralyje atsitiktinai rado feisbuke. 

– Buvo gal 2015 metai. Nežinojau nieko – nei kas bus, nei ką reikės daryti. Tiesiog sumokėjau starto mokestį ir nuvažiavau. Pirmas startas buvo sėkmingas – iš 300 dalyvių finišavau penkiasdešimta. Esu labai azartiškas žmogus ir man nuo pirmų kilometrų užvirė kraujas. Užsikabinau. 

Kraštietė pasakoja, kad moterų ralis iš esmės skiriasi nuo mums įprastų lenktynių. 

– Tai orientacinis pramoginis renginys, kuris vykdomas remiantis tarptautinėmis taisyklėmis, kurių pagrindinė – važiuoti vidutiniu greičiu ir būti tam tikroje vietoje itin tiksliu laiku. Visoje trasoje yra daug taškų, kuriuose laukia įvairios užduotys. Vienos – kūrybinės (parašyti eilėraštį, atsakyti protmūšio klausimą ar pan.), kitos – vairavimo (slalomas, važiavimas slidžia kelio danga ir t. t.). Maršrutai netrumpi – 300–400 kilometrų, tad tenka pamatyti nemažai gražių Lietuvos vietų. 

Justinos komandoje – trys narės. Ji atsakinga už vairavimą. Šturmanė starte gauna kelio knygą ir visą maršrutą verčia lapus bei nuolat sako, kur koks posūkis, kelias ar apsisukimas. Trečioji komandos narė iš dalies dubliuoja šturmano darbą, tačiau pagrindinė jos užduotis – kūrybinių užduočių atlikimas. 

Mėgsta „paspausti“ 

Aktyvus dalyvavimas raliuose mūsų kraštietę išmokė ir techninės automobilio priežiūros pagrindų. 

– Varžybose pasitaiko užduočių, kai reikia įvardinti, kokios automobilio detalės sudėtos ant stalo. Tad supratimą, kas yra po kapotu, turiu. Savo „Toyotos“ padangas buvau pradūrusi tokiose vietose, kur paprastai nė nepagalvotum: pradedant mašinų stovėjimo aikštele, kurioje automobilį statau kiekvieną dieną aštuonerius metus iš eilės, baigiant gatve, šaligatvio kraštu ar pakeliui į koncertą. Jei reikėtų, dabar jas pasikeisti tikrai sugebėčiau. 

O kaip su greičiu? 

– Skaudi tema. Varžybose organizatoriai sumontuoja GPS įrangą, kuri stebi, kad tu neviršytum greičio. Apskritai ralio siunčiama žinia – saugus vairavimas. Kas kita – kasdienybė… Automobilį nusipirkau 2011 metų kovą, o jau birželio mėnesį Pasvalyje, Taikos gatvėje, gavau pirmą baudą. Nuo tada, kaip aš sakau, – prevenciškai, turiu vieną galiojančią baudą. Šiemet buvo pusės metų pertrauka, kai jos nebuvo, bet prieš pat vienas varžybas „nusifotografavau“. Tačiau ribos neperžengia – vairuotojo pažymėjimo iš manęs nė karto nebuvo atėmę (juokiasi). 

Pergalės skonis 

– Olimpinis principas – svarbu dalyvauti, o ne laimėti – ne man. Nuo pat pirmo važiavimo visus tuos šešerius metus dalyvavau ralyje tam, kad jį laimėčiau. Užpernai sugalvojom, kad vieno važiavimo mums per mažai ir ėmėme ieškoti panašių varžybų kaimyninėse šalyse. Nors nei latviai, nei lenkai mūsų nepriėmė, suradome, jog ir mūsų šalyje vyksta daugiau panašių, tik kiek mažesnių ralių. Ten susirenka mažiau dalyvių, bet daugiau stipresnių varžovių. Dalyvavimas tokiose varžybose man buvo savotiška treniruotė, pasiruošimas šių metų pergalei, – tikina Justina. 

Moteris pasakoja, jog šis sezonas jos komandai buvo ypač sėkmingas – nė iš vienų varžybų negrįžo be pergalės. Didžiausia jų – „Moterų ralio“ čempiono titulas. 

– Labai sunku apibūdinti tą jausmą… Visose varžybose aš žiauriai jaudinuosi. Šiemet buvo kitaip ir tai, ko gero, buvo viena iš sėkmės paslapčių. Pirmoje atkarpoje slalomą įveikiau lėčiau nei būčiau galėjusi ir iš karto nusiraminau – pagalvojau, kad šiemet nelaimėsiu, tad tiesiog reikia ramiai įveikti trasą. Ji buvo ilga, truko devynias valandas. Komanda darė viską, ką sugeba geriausiai, tačiau „neužsiciklino“ ties pergale. Ir kai pradėjo plaukti rezultatai, nemenkai mūsų nuostabai, paaiškėjo, jog buvome geriausios iš 200 dalyvių, – prisimena pašnekovė. 

Lenktynininkė pasakoja, kad ši sporto šaka jau tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi. Ji nuolat seka, kaip sekasi garsiems mūsų šalies lenktynininkams, stebi jų tarptautinius pasirodymus, dalyvauja įvairiuose automobilių sporto renginiuose. Paklausta, ar nenorėtų dalyvauti tikrame ralyje, Justina nusišypso: 

– Kartais viduje sukirba mintis, kad galbūt norėčiau. Tačiau techninis sportas žiauriai brangus, tad kol kas dar ne. Bet tai nereiškia, jog kažkada tokiems dalykams nepribręsiu. 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite