Angle down Atgal

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Mies­tas be teat­ro

Va­kar su drau­gu išgėrė­me. Dėl profilaktikos. Skai­pu... Jis Vil­niu­je, aš Šiau­liuo­se. Sa­ko, ga­li­ma ger­ti ir vie­nam. Bet pa­tikė­ki­te – draugė­je links­miau. Įdo­mu, ar par­duo­tuvė­se sek­ma­die­niais po 15 val. dar vis ne­ga­li­ma nu­si­pirk­ti al­ko­ho­lio?

Eidamas pro prekybos centrą, mėgstu šnektelti su benamiais. Jie gali apibūdinti kiekvieną praeivį, jų akys pastebės bet kokią smulkmeną, todėl, mano galva, būtent jie geriausi mūsų gyvenimo analitikai. Įsitikinę, jog joks virusas jų negriebs. „Virusas yra gerai“, – sako jie, paaiškindami, jog žmonės tapo dosnesni.

Sėdėdamas namuose, prisikuri visokiausių temų tekstams. Nors šiandien viskas aišku – apie ką daugiau kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, rašyti, jei ne apie teatrą. Ar gali būti miestas be teatro? Ne. Sakoma, jog miestas vadinamas miestu, jei jame 100 tūkst. gyventojų. Tad tokiame teatras būtinas. Nors, manau, jei gyventojų 50 tūkst., jis jau irgi reikalingas. Reikalingas net mažesniame mieste.

Seniai pasakojama istorija apie mažo miestelio saviveiklinį teatrą. Rodė jie Moljero „Don Žuaną“. Pagrindinį vaidmenį vaidino vyrukas, kuris ir gyvenime buvo žinomas kaip lovelasas. O jo mylimąją – aktorė, kurios draugas buvo labai pavydus. Ir štai Don Žuanui bučiuojant merginą, tas draugas įlėkė scenon ir prikūlė pagrindinio vaidmens atlikėją. Miestelio žiūrovai buvo matę iš atvykstančių teatrų ne tokių dalykų, pavyzdžiui, O. Koršunovo režisuotame M. Gorkio „Dugne“ aktorių, kuris, atėjęs prie žiūrovų, ėmė su jais gerti, tad dėl nieko nenustebo ir po tokios scenos karštai paplojo.

Šiandien norisi padėkoti Valstybiniam Šiaulių dramos teatrui, kuris mūsų užsidarymo namuose metu virtualiai pirmasis ėmė transliuoti savo spektaklius. Dabar tai daro ir kiti teatrai. „YuoTube“ radau O. Koršunovo režisuotus „Hamletą“ bei „Meisterį ir Margaritą“, Kauno teatro svetainėje irgi daug spektaklių, tiesa, ne visiškai naujausių, bet gana įdomių, kaip F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, A. Čechovo „Vyšnių sodas“, A. Kristi „Dešimt negriukų“... Žodžiu, pasidarai sau teatrų festivalį. Tiesa, rašydamas apie teatrą, panorau įterpti ir vieną kino filmą. Neseniai rašiau apie oskarinį filmą „Parazitas“, o dabar pažiūrėjau 2013 m. juostą „Borgmanas“. Regis, šis filmas davė pagrindus „Parazitui“. Bent man taip pasirodė.

Trys seserys“

Rusų teatralai dažnai mėgdavo sakyti, o gal dar ir dabar tebesako, jog teatras gali vadintis teatru, jei jo repertuare regime A. Čechovo „Tris seseris“. Kai Julius Dautartas iš Šiaulių pervažiavo į Panevėžį, vienas pirmųjų jo pastatymų ir buvo „Trys seserys“. Spektaklis buvo giriamas, režisierius irgi, bet kažkas pastebėjo, jog būki koks nori režisierius, bet jei trijų moterų aktorių nebus, šios A. Čechovo pjesės nepastatysi.

Šiauliečiai „Tris seseris“ galėjo statyti bet kada – nuo pat teatro įsikūrimo iki šiandien. Aktorių, galinčių suvaidinti tris seseris, visad buvo. Dar prisimenu S. Račkio režisuotą spektaklį su aktorėmis R. Krilavičiūte (Olga), J. Budriūnaite (Maša) ir I. Norkute (Irina). Šiandien puikiai šios aktorės seseris ir toliau vaidintų, o regiu šiuose vaidmenyse ir dar jaunesnės kartos aktores.

Sovietmečiu, tiesa, atsidavę ideologai bandė įteigti, jog teatras yra tas, kuriame rasime Lenino vaidmens atlikėją. Šiauliai ir čia buvo išskirtiniai. Pamenate aktorių Stasį Paską? Jis teatre vaidino pačiu laiku – tokių pjesių statymo laikmečiu. Dabar irgi, manau, būtų, kas šį vadą suvaidintų, bet nėra reikalo. Tiesa, iš visų lietuvių teatro scenoje suvaidintų Leninų bent man labiausiai įsiminė Juozas Budraitis. O didžiavyrių jo repertuare ne vienas – Šarūnas, Ričardas III, Solnesas. Aišku, Leninas tarp tokių vaidmenų nereikalingas. Bet buvo, tai buvo.

Pasvarstymuose apie teatrų repertuarą daug kas išskirs „Hamletą“, kai kas – kitas V. Šekspyro dramas. Tiesa, ryškiausiu Hamletu man visgi išlikęs Henrikas Kurauskas. Operoje paprasčiau: manau, niekas nenuginčys, kad teatro meistriškumą nusprendžia R. Vagnerio operos, ypač jo trilogija (pamenate „Skrajojantį olandą“?).

Jei reiktų rinkti pačią gražiausią scenoje girdėtą frazę, man tai būtų „Skučno, gospoda!“ („Nuobodu, ponai!“). Tai, rodos, Čechovo. Vasarnamyje susirinkę pasiturintys ponai, kuriems, atrodo, nieko neturėtų trūkti, liūdnai tai konstatuoja.

Etaplius.lt nuotr.
Etaplius.lt nuotr.

Dama su šuniuku

Šiaulių žiūrovai rimti, bet imlūs. Nuoširdžiai kvatoja per komedijas, atidžiai stebi rimtų spektaklių įdomesnes scenas. Šiauliečiai visur tokie. Nustebę. Net einantieji bulvaru – tarsi pirmą kartą juo žengtų. Bet tai ypač pastebima teatre per pertraukas: žiūrovai fojė suka ratus ir stebi vieni kitus, tarsi norėdami įsitikinti, ar anie matė tą patį, ką ir jie. Yra, deja, ir tokių šiauliečių, kurie pakviesti į teatrą atsako: „Šiais metais jau buvau.“

„Primirštuose tekstuose“ norisi prisiminti mūsų, penkiasdešimtmečių, šešiasdešimtmečių, jaunystės spektaklius. Teatras mums tuomet buvo šviežio oro ir laisvės gurkšnis. Štai Klaipėdos dramos teatras pastatė drąsių rusų dramaturgų triptiką: A. Kopkovo „Dramblį“, V. Merežkos „Proletarinį laimės malūną“ ir M. Kulišo „Amžiną maištą“. „Proletariniame laimės malūne“ iš kolūkiečių vežimų naktį kažkas nusuka ir pavagia ratus. „Kad į užsienį nepabėgtumėm“, – sprendžia jie. Salėje ovacijos. Kai kurių spektaklių scenos būdavo tarsi mitingai, tarsi manifestacijos prieš santvarką, kurion visi papuolėme.

Pasitaikydavo linksmų momentų, ypač kai spektaklių ateidavo žiūrėti partijos vadovai ar jų žmonos. Kol jie neatsisėsdavo į vietas, spektaklio nebuvo galima pradėti. Jei vėluodavo, reikėdavo laukti. Pamenu, Kauno dramos teatre vykstant J. Glinskio pjesei „Kingas“, prieš mane pirmosios eilės viduryje atsisėdo išsipusčiusi dama. Buvo aišku, jog tai kokio nors aukštas pareigas užimančio vyro žmona, nes salėn buvo įleista su šuneliu. Mažą šunelį ji laikė rankose ir glostė. Šunelis buvo ramus, kol neprasidėjo spektaklis. O šioje pjesėje veiksmas vyksta jaunuolių kolonijoje. Jau pakilus uždangai, nuotaika iškart slogi: metalinės konstrukcijos, vielos, prieblanda, nieko gero nepranašaujanti muzika. Šuneliui tas nepatiko, jis ištrūko iš moters rankų, nulėkė scenon ir ėmė kabintis aktoriams į kojas. Jei gerai pamenu, aktorius R. Sabulis šunelį sugavo ir, nusileidęs prie žiūrovų, jį grąžino moteriai. Kiek supratau, ir jis žinojo, kas toji ponia ir kad jos ar jos vyro rangas leidžia jai žiūrėti spektaklį su šuneliu.

Etaplius.lt nuotr.
Etaplius.lt nuotr.

Teatru pamirštame didžiuotis

Minėta J. Glinskio pjesė „Kingas“ apie sovietmečio jaunimą, atsidūrusį kolonijoje, paakino susimąstyti ir apie dabartinį jaunimą. Matau jaunus, laisvus žmones TV laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, matau ir kitus, kurių kas antras žodis keiksmažodis, išsilavinimas nulinis ir tas bukumas jiems ant kaktos užrašytas. Jie patys užsirašė. Tarp vienų ir antrų didžiulė atskirtis. Toji atskirtis man ir baisoka.

Bet grįžkime prie teatro. Pjesių, skirtų jaunimui, nėra daug. Ypač anuomet jų trūko. Pamenu, vaikščiodamas Tbilisio gatvėmis, nustebau, pamatęs, kad šio miesto Jaunimo teatras rodo mūsų J. Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“. Jei daug knygų anuomet trūkdavo, tai su kai kuriais autoriais mums susipažinti padėdavo teatras. Pavyzdžiui, M. Frišu, L. Pirandeliu, J. O’Nilu, A. Strindbergu... O Lietuvos istorijos knygų veik visai nebuvo, tad čia irgi gelbėjo teatras: J. Grušo „Barbora Radvilaitė“, „Herkus Mantas“, „Švitrigaila“ ir kt. jo pjesės, J. Marcinkevičiaus trilogija, J. Glinskio „Grasos namai“ (apie A. Strazdą)...

Aišku, žavėjomės klasikinėmis pjesėmis, tokiomis kaip H. Ibseno „Lėlių namai“ („Nora“), „Junas Gabrielis Borkmanas“, F. Garsijos Lorkos „Bernardos Albos namai“, „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“, bet drauge būdavome nustebinti moderniaisiais kūrėjais S. Beketu, E. Jonesku, A. Žari...

Tarp reikalingų žmonių anuomet buvo teatrų administratoriai bei bilietų kasininkės. Neseniai per TV laidą „Labas rytas, Lietuva“ išgirdau, jog šiuo metu reikalingiausi santechnikai.

Pabaigoje norisi pajuokauti, jog neverta eiti į teatrą, ant kurio durų kabo skelbimas, jog teatras ieško aktorių. Bet ant mūsų teatrų durų tokių skelbimų nemačiau, o ir puikiais aktoriais, režisieriais, scenografais, muzikos kūrėjais galime tik didžiuotis. Man atrodo, kad Lietuvos teatras pasaulyje žymesnis už krepšinį, tik teatru pamirštame didžiuotis.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite