Angle down Atgal

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Kaip ge­ra turė­ti na­mus

Va­landą pir­myn pa­su­ko­me laik­rod­žius ir net ne­pas­tebė­jo­me. Ne tas da­bar svar­biau­sia. Anks­čiau, kai ne­bu­vo jo­kių pro­blemų ir ne­turė­jo­me ką veik­ti, dis­ku­tuo­da­vo­me, jog toks lai­ko su­kinė­ji­mas pri­me­na seną pa­saką, kaip kvai­liai dieną il­gi­no. Manęs toks lai­ko su­kinė­ji­mas la­bai ne­veikė ir ne­vei­kia. Sa­ko, la­biau­siai vei­kia kar­ves.

O jei reiktų gyventi nekeičiant laiko, aš norėčiau rinktis tokį, kuris įsigalėjo nuo paskutiniojo kovo sekmadienio. Ilgesni vakarai man linksmiau. Be to, sako, ir koronavirusas bus greičiau įveiktas, kai daugiau šviesos. Ta proga prisiminiau vienos moters pasakojimą, kad net sekmadieniais ji nusistatanti laikrodį 7 val. ryto. Laikrodis suskamba, ji jį sustabdo, apsidžiaugia, kad nereikia keltis, ir toliau laiminga užmiega. Šiandien ne vienas taip galime elgtis kasdien. Bet kai gali kasdien, jau ir neįdomu.

Lėtas maistas, ramus gyvenimas, snūduriuojantys miesteliai... Šiuolaikiniam žmogui tai skamba pragaištingai. Kam gyventi lėčiau, jei viską galima daryti greitai? Progresas! Tačiau ar tikrai žmonės sutverti tokiam gyvenimui? Ar galima pajusti pilnatvę, harmoniją ir absoliutų pasitenkinimą, per pasaulį bėgant skubiais šuoliais? Geriausiai į šį klausimą atsakymą randame šiomis dienomis.

Patirties ir išminties semkimės iš žydų tautos. Ar jūs matėte karantino metu bulvare vaikštantį žydą? Atraskime savo namus. Tvarkydamiesi užtinkame daiktų, apie kuriuos buvome pamiršę. Mielos smulkmenos, suvenyrai žadina prisiminimus. Atmintyje atgyja vietos, kuriose lankėmės.

Sako, prieš mirtį prabėga visas gyvenimas. Žmonės feisbuke ėmė rodyti savo vaikystės, paauglystės ir jaunystės nuotraukas. Internete ir anksčiau daug laiko praleisdavau, bet knygų tiek niekad nesu perskaitęs. Mąstau, kiek normaliu metu per mėnesį perskaitydavau knygų. Kartais per savaitę vieną, kartais net kelias, o kartais ir nė vienos. Manau, per mėnesį keturias perskaitydavau. Paskaičiavau, kiek knygų perskaičiau per šios „blokados“ dvidešimt dienų. Dvylika. Kiek anksčiau per tris mėnesius. Taigi, dabar pagal knygų skaitymą būčiau birželio mėnesy.

Skambant Šopenui

Esu XX a. antrosios pusės žmogus, todėl pripažįstu esąs iš kito pasaulio. Tad ir mano knygos šiek tiek kitokios. Draugas siūlo – skaityk Stiveną Kingą. Žinau, kad jis tuoj paminės romaną „Dvikova“ apie gripo nusiaubtą Ameriką. Kūrinio pradžios scenos primena šiandieninę mūsų situaciją. Iš karantino zonos pabėga žmogus ir virusas paplinta po visą žmoniją. O ir šiaip skaityti išgarbinto Kingo nemėgstu. Jau verčiau pasižiūriu pagal jo kūrinius sukurtus kino filmus. Sutaupai laiko. „Švytėjimas“ patiko, „Tylos zona“, nors sakoma, kad šiuo romanu rašytojas iškilo, nelabai, „Kukurūzų vaikai“ irgi neužkabino.

Taigi, tas XX a. potraukis vėl paskatina atsiversti J. Baltušio „Vietoj dienoraščio“. Ir pirmąjį, ir antrąjį tomus. Pirmasis apima laikotarpį nuo 1970 iki 1975 m., antrasis – iki 1980 m. Tai tiesiog mano amžius, o ir visiems tuo dešimtmečiu gyvenusiesiems užgauna širdį. Keista, bet bent man mielas ir net linksmas tas J. Baltušio tiesmukiškumas. Tiesiai šviesiai – šis žmogus patinka, o šis ne. Susidaro įspūdis, jog labai nemėgo komunistų, nors ir pats juo buvo. Manau, tokį dienoraštį turėjo, kur giliai slėpti. Tiesa, truputį nustebino rašytojo nuomonė apie kitus savo kolegas, pavyzdžiui, apie Eduardą Mieželaitį, kurio kūrybą vadina rašliava ir pateikia eilėraščio „Laiškas Varšuvai. Šopeną skambina grakštus rudens lietus“ posmelį: „Kam man tų chrizantemų, pani? / Jų baltų kaip sūris žiedų / Kremu nabašnikus peni, / O aš dar kvėpuoju už du“ (1978 m. lapkričio 4. Šeštadienis). Anot J. Baltušio, poetui nebėra, kur žemiau smukti, o man šis eilėraštis patiko.

Po J. Baltušio atsiliepimų imu nuo lentynos E. Mieželaičio rinktinę „Mano lyra“ ir skaitydamas tarsi išgirstu skambinant Šopeną. Štai ką gali žodis. Nebūtų vienas klasikas kito klasiko paminėjęs, abu pasimirštų.

Karantino dienų dienoraštis

J. Baltušio dienoraščiai atveja mintį – karantino metu rašyti dienoraštį. Po metų, o dar po daugiau būtų ką prisiminti. Tuos, kurie pasiguodžia neprisiverčiantys rašyti dienoraščio, noriu paskatinti prisiversti. Ką gali žinoti, kas iš tų jūsų užrašų gali išsirutulioti. Dienoraštis – tai išsakymas, apmąstymai, atsiminimai ir malonumas rašyti. Rašantysis dienoraštį gali pats sau prieštarauti, klysti, bet vėliau pasitaisyti.

Aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio pasakota istorija.

Žmogus, žengiantis į amžinybę, klausia Petro: „Dėl ko aš gyvenau?“ Petras dėl klausimo šiek tiek nustemba ir teiraujasi atvykėlio, kas jis. Tas sakosi esąs aktorius. „Ar tu buvai garsus, ar turi apdovanojimų?“ – klausia Petras. Žmogus prisipažįsta buvęs garsus, turintis begalę apdovanojimų. „Ką dar veikei?“ – toliau klausia Petras. Žmogus atsako, jog pats režisavo spektaklius, dėstė studentams. Petras išklauso ir pats vėl klausinėja, ar jis prisimena 1986 metus, kai vyko traukiniu iš Vilniaus į Rygą, ir ar prisimena, kaip vagone restorane prie gretimo stalelio sėdėjęs vyriškis paprašęs jo paduoti druskos, nes ant jo stalelio jos nebuvo. „Pameni, tu padavei, – sako Petras, – štai dėl to ir gyvenai.“

Baigiantis sąsiuviniui, galima rašyti ant viršelio ar įdėti papildomų lapų. Rašančiajam kompiuteriu tai nebaisu. Svarbiausia tik nepamiršti visko, kas užrašyta, sukelti kompiuterio atmintin. O kalbant apie dienoraščių pabaigas, žinia, kad daugumos jų pabaiga yra iš anksto nulemta. Ją nulemia kieno nors pabaiga.

Kai širdį skauda, reikia išsipasakoti

Dienoraštis dar reikalingas ir tam, kad kai širdį skauda, reikia išsipasakoti. Be abejo, pačius šilčiausius žodžius šiandien reiktų rasti gydytojams. „Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus; juk Viešpats jį sukūrė. Juk iš Aukščiausiojo eina jo gydymo dovana“, – Senojo Testamento Siracido knyga 38, 1–2.

Poryt Verbų sekmadienis, dar kitas – Velykos. Nepamenu, ar kuomet esu girdėjęs sakant – liūdnos Velykos. Velykos tai prisikėlimas iš mirties, tad pagalvojau, jog tie, kurie nebijo mirties, yra superdidvyriai. Aš toks nesu.

Šiomis dienomis klausausi daug džiazo. Sako, pasiklausius džiazo, iš dūšios išgaruoja visas joje susikaupęs purvas. Nors sakyti „Klausytis džiazo“ gal ir nėra teisinga, gal reikėtų tarti „Dalyvauti džiaze“. Kiek daug gali padaryti 4 oktavų diapazono gyvybinės aistros lavina! „Viskas, išskyrus muziką, yra melas“, – teigia džiazo fanai. Šiomis dienomis atgimsta bliuzas. Tiesa, bliuzas nėra švenčių muzika, jis nepritampa savaitgaliais it koks popsas. Tai pirmadienių ir sunkių dienų muzika. Ji skamba, deja, kai geram žmogui bloga. Tai karantino muzika.

Visad mielai pasiklausau būgnininko Buddy‘io Richo. Mano galva, tai geriausias būgnininkas per visą muzikos istoriją. Prisimenu, kartą žymaus ano meto mūsų būgnininko Algio Kontvainio klausiau, koks būgnininkas jam mieliausias. Buddy‘is – atsakė jis. 1987 m. balandžio 2 dieną B. Richas mirė. Anot kito džiazo legendos Gene‘io Krupos, Buddy‘is Richas buvo „geriausias atsipūtęs būgnininkas“. Sulaukiu jo atliekamo „West Side Story Medley“. Nuostabu.

Taip ir bėga karantino dienos. Laukiu daugiau pavasario. Skaitau, klausausi muzikos, pasikalbu, pabendrauju su draugais telefonu, vaiberiu, mesendžeriu, feisbuku, televizijoje randu vieną kitą geresnį filmą. Gerai, kad F. Felinis gimė prieš 100-metį, tai dabar televizijos primena jo filmus. O „LRT Plius“ rodė režisieriaus N. Morečio kino filmą „Mano mama“. „Apie ką galvoji, mama?“ – gulinčios ligos patale mamos klausia duktė. „Apie rytojų“, – atsako mama.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite