Angle down Atgal

Po­vo ma­dos – ne vai­siams no­kin­ti. Ge­ro­vės bal­ko­nas (14)

Bi­jo­jau eks­pe­ri­men­tuo­ti – augs sa­vi­dul­kiai po­mi­do­rai Ge­ro­vės bal­ko­ne ar ne? Tad per žie­dus avan­su per­skri­dau tep­tu­ku. Da­bar džiū­gau­ju – skai­čiuo­ju jau sep­ty­nias ža­lias uo­gas, be­si­kau­pian­čias į vy­nuo­gių ke­kes. To­dėl te­ko pa­suk­ti gal­vą, kaip pri­riš­ti au­ga­lus, nes aki­vaiz­du – stie­bai to­kio tur­to neiš­lai­kys.

Kaip laikotės? Įsikibę

Teko keisti augalų dislokaciją. Įkaliau dvi vinis į baltai dažytą raudonų plytų sieną, pritvirtinau virvutes ir apvyniojau pomidorų stiebus. Dabar nuo svorio stiebai nenulūš, tad jei kas jų mandagiai paklaustų, kaip šie laikosi, drąsiai galės atsakyti: „Įsikibę.“

Tiesa, jau anksčiau išlaužiau pomidorų pažastėles, o dabar ir dar daugiau lapų iš stiebų apačios apmažinau. Jėgų juk augalams reikia vaisiams nokinti, o ne povo madoms demonstruoti. Kaip per pamokslą sakė vienas kunigas: „Išskleidžia povas savo plunksnas, ir pasirodo jo plika uodega.“ Geriau mažiau „plunksnų“, o vaisių daugiau. Kad visi medį iš pomidorų pažintų.

Tiesa, trys krūmai prie plytų sienos niekaip netilpo, tad vieną pririšau prie balkono lango rankenos. Šis pomidoras vaisius ėmė megzti pirmas, žydi gausiausiai, tik lango atidaryti jau nebepavyks.

Dabar suku galvą, kaip reikės bent porą krūmų rudeniop į namus parsinešti. Jau pasakojau, kad ketinu pomidorų ir žiemą turėti – palangių saulėtų namuose net trys. Bet iki rudens dar toli, apie pomidorinę avantiūrą pagalvosiu vėliau.

Po­mi­do­rai noks­ta ke­kė­mis lyg vy­nuo­gės. Ti­kiuo­si, kad bus gel­to­ni, kaip ir bu­vo pa­ra­šy­ta. (Au­to­rės nuo­tr.)
Po­mi­do­rai noks­ta ke­kė­mis lyg vy­nuo­gės. Ti­kiuo­si, kad bus gel­to­ni, kaip ir bu­vo pa­ra­šy­ta. (Au­to­rės nuo­tr.)

Krapų visada reikia daug

Svogūnų laiškus suvalgėme visus, pačios galvos supuvo, tad į žemę pasodinau naujų – šaldytuve jie jau leido daigus. Viena svogūno galva vėl pradžiuginau „kaliausę“, o tris įkišau į lovelį, prieš tai žemę pagerinusi ta, kurioje sudūlėjo garstyčių stiebai.

Aplink pasodintus svogūnus pasėjau petražolių. Gaila dirvonuojančio ploto. Joms vietos radau ir kituose vazonėliuose, taip pat krapams. Krapus nuskyniau visus, nes labai norėjau greitai paraugtų agurkų. Na, žinote tą būdą – į polietileno maišelį įpjaustai česnako, krapų, įberi druskos, sudedi šlapius agurkus, gerai papurtai ir po poros valandų jau turi šviežiai paraugto „deserto“. Rašau „deserto“, nes įberiu ir šaukštelį cukraus. Man taip skaniau.

Ri­di­kė­lių la­pai au­ga sma­giau nei gė­lių pie­va. Tik sna­pu­čiai žy­di ir žy­di. (Autorės nuotr.)
Ri­di­kė­lių la­pai au­ga sma­giau nei gė­lių pie­va. Tik sna­pu­čiai žy­di ir žy­di. (Autorės nuotr.)

Gėlių pievos – tikros „pievos“

Stebiu savo aitriąsias paprikas ir darosi neramu. Ir per jų žiedus perskridau teptuku, tik vaisių nematyti. Gal aš akla ir praregėsiu vėliau?

Bet labai gerai matau ridikėlių lapus, nenoriai dygstančias levandas ir dviejų gėlių „pievų“ žiedelius. Iš patiestos juostos su sėklomis grožis išdygo ne kažin koks. Nedžiugina šios gėlės, auga retos, bet gal reikalai pagerės, kai sužydės neužmirštuolės.

Į ovalų indą pasėtoje gėlių pievoje pražydo tik keturių linų žiedai – anei medetkų, anei rugiagėlių. O buvo ant pakelio parašyta, kad čia įspūdingas aukštos kokybės sodo mišinys... Negi ir čia teks ridikėlių pasėti, kad būtų įspūdinga?

Že­muo­gės su­dy­go ir au­ga lyg čia bū­tų bu­vu­sios. Ka­žin, kaip rei­kės per žie­mą jas iš­sau­go­ti? (Autorės nuotr.)
Že­muo­gės su­dy­go ir au­ga lyg čia bū­tų bu­vu­sios. Ka­žin, kaip rei­kės per žie­mą jas iš­sau­go­ti? (Autorės nuotr.)
comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite