Angle down Atgal

Pastatas, kuris pagaliau išsilaisvino iš Raudonės pilies šešėlio

Šio pastato istorija primena pasaką apie dvi seseris – vyresnioji garsėjo grožiu ir protu, nustelbdama jaunėlę, nors ši, pasirodo, vyresnėlei seseriai nei grožiu, nei protu nenusileido – tiesiog buvo tylesnė ir kuklesnė. Panašiai galima kalbėti ir apie du Raudonės pastatus: Raudonės pilį ir Raudonės malūną.

Būtent pastarajam iki šiol buvo lemta tyliai stūksoti didingosios Raudonės pilies šešėlyje. Tačiau paaiškėjo, kad malūnas savo istorija, spalvingais šeimininkais, unikalia grūdų malimo įranga ir įdomiomis istorijomis niekuo nenusileidžia piliai. Raudonės malūnas – tikras atradimas, už kurį reikia dėkoti raudoniškiui Stasiui Balsevičiui, Raudonės malūno prižiūrėtojui. Jo dėka, pritarus malūno šeimininkams, šis miestelio statinys atsivėrė Raudonės miestelio lankytojams visu grožiu.

Stasys visą vasarą kvietė į ekskursijas, kuriose ir po malūną vedžiojo, ir apie pastato istoriją, atradimus, kuriuos patiria malūno lankytojai, pasakojo. Vyras atskleidžia ir įdomių atsitikimų bei faktų, pavyzdžiui, kad vietiniams šis statinys laikrodį atstodavo, o veikiant malūnui šalia esantis tvenkinys visą žiemą neužšaldavo. Apie grūdų malimo mechanizmus bei malimo procesą Stasys pasakoja taip išsamiai tarsi pats būtų malūnininkas ar malūnininko sūnus. Jį patį toks palyginimas pralinksmina. Paaiškina, kad yra tiesiog „užkietėjęs raudoniškis“, Raudonėje netgi gimęs, nes tuo metu čia buvę gimdymo namai. Jis čia nuolat sukosi, atvažiuodavo grūdų malti, tad malūnininkais jau pažįstami. Viską, ką pats matęs ar girdėjęs – išlikę atmintyje, tad viską ir pasakojantis į Raudonės pilį atvykstantiems turistams. Šio vietinio entuziasto iniciatyva Raudonėje siūloma nauja pramoga – turistai kviečiami aplankyti įdomų pastatą, nors ir kiek jaunesnį už Raudonės pilį, bet su unikaliais autentiškais prieškariniais malūno įrengimais. Taigi lankytojai, prieš užsukdami į Raudonės pilį, pirmiausiai susipažįsta su malūnu. Jiems čia patinka – Raudonės seniūnas Česlovas Meškauskas džiaugiasi, kad pavyko malūno savininkus įkalbinti leisti atverti malūną Raudonės lankytojams minimaliomis priemonėmis, t. y. sutvarkius patalpas. Džiaugiasi, kad ir senas pastatas atgaivintas, ir turistai Raudonės miestelyje dabar ilgiau užsibūna – vien pilies bokšto neužtenka.

 

Ar žinote, kad ...

 

Apie Raudonės malūną

 

Malūnas kartu su parku priklauso Raudonės rezidencinės pilies kompleksui. Kultūros paveldo departamento duomenimis, malūno projekto autorius architektas Štegemanas, statytoja Sofija fon Pirch-Kaisarova, pastatą malūnui pritaikė Juozas de Faria e Kastro, įrengė vokiečių firma „Gebr. Seck–Dresden“. Pastatytas XIX a. II p. kaip oficina su ūkinės paskirties patalpomis, 1924 m. pritaikytas malūnui, 1938-1939 m. papildytas malūno įranga. Dar 1923 m. tame pačiame pastate buvo įrengta milo vėlykla, bravoras, vėliau – lentpjūvė, 1936 m. malūnas remontuotas – sutvarkytas stogas, įdėtos medinės grindys.

Įvertinta pinigais

Vykdant žemės reformą, Juozui de Faria e Kastro prie leistinos žemės normos (80 ha) buvo papildomai paskirta ir 8,17 ha teritorija aplink pilį ir malūną, pavadinta pramonės įmonės sklypu. Tame sklype buvo pilis, malūnas-bravoras, pieninė. Dalį sklypo – 1,17 ha – užėmė miškas (spėjama, parkas). Sklypo dalyje buvo vaismedžiai, 1930 m. įkainoti 2249 litų. Malūnas-bravoras (42.5 m ilgio, 22,5 m pločio ir 5,1 m aukščio), dengtas skarda, plytinis, įvertintas 50 tūkst. litų (tik pastatas). Jame buvusios dvejos girnos su transmisijomis ir įtaisymais – 6 tūkst. litų; keturios poros valcų – 94 tūkst. Lt; garo lokomobilis su dinamo mašina (elektros srovė buvo tiekiama piliai) įvertintas 12 tūkst Lt; spirito varykla su visais įrenginiais ir įtaisymais – 30 tūkst. Lt. 1932 m. atlikus perkainavimą, pilis įkainota 500 tūkst. Lt. Kadangi malūną savininkas dar buvo įkeitęs Zizeliui Gordonui ir Joseliui Blochui už 100 tūkst. Lt (arba 10 tūkst. JAV dolerių), pastarieji norėjo perimti ir visą pramonės įmonės sklypą su pilimi. 1934 m. spalio 15 d. varžytynes laikant neįvykusiomis ir visuomenei išreiškus susirūpinimą pilies likimu, 1936 m malūną kartu su pilimi už skolas perėmė Lietuvos bankas. 1939 m rugsėjo 28 d. Lietuvos banko valdyba pranešė Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Lietuvos kultūros paminklų konservatoriui, jog „pilies ir malūno skardos stogą tvarko ir dažo raudonais suriko dažais“. Tačiau sutvarkytas ir nudažytas stogas karo metu nukentėjo nuo skeveldrų.

Sprendžiant iš išorės, atrodo, kad centrinės pastato dalies pastogė nesiderina prie visos pastato architektūros. Centrinės dalies stogas, matyt, turėjo būti lygus, be antstato. Pastarasis galbūt įrengtas talpinant malūno įrenginius 1924 metais.

 

Apie Raudonės pilį

Statytojas Krišpinas Kiršenšteinas, manoma, kad pilies projektą parengė iš Olandijos kilęs fortifikacijų specialistas Petras Nonhartas, XIX a. vid. rekonstrukcijos autorius architektas Cezaris Laurynas Anikinis (1787-1861), nuo 1861 m. pilis rekonstruota pagal Oldenburgo princo rūmų architekto Štegemano parengtą projektą, 1959-1968 m. pilies P korpusas ir didysis bokštas atstatyti pagal architektų Stefanijos Čerškutės (1930-2008) ir Vytauto Jurkšto (1930-1984) projektą.

Amžius. Pastatyta XVI a. pab., rekonstruota XVII a. II p. pastatant R korpusą, remontuota-rekonstruota XVIII a. II p., atstatant sugriuvusią P korpuso dalį, nugriaunant pilies V sieną su vartais, remontuota 1810-1822 m., perstatyta 1856-1877 m., suteikiant pastatui neogotikos bruožų, 1944 m. vokiečių susprogdintas didysis bokštas, kuris virsdamas sugriovė dalį P korpuso, 1959-1968 m. pilis restauruota ir

pritaikyta mokyklai, 2004-2005 m. renovuota.

Panaudota Kultūros paveldo departamento info; medžiaga iš knygos „Raudonė“ 2002 m.

Visą straipsnį rasite naujame  „Mūsų laikas“  numeryje.

 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite