Angle down Atgal

Pagerbtos Pirčiupių tragedijos aukos

Pirčiupių kaimo tragedija neturi nutolusio laiko sampratos. Šiemet, kaip ir kasmet birželio 3-ąją, vėl paminėjome šią liūdną datą – Pirčiupių kaimo tragedijos septyniasdešimt šeštąsias metines. Susirinkę pagerbti šimto devyniolikos gyvų sudegintų pirčiupiečių, kasmet trumpai prisimename tragišką šio kaimo istoriją ir patys sau pasižadame, kad mes, gyvenantieji šiame laikmetyje, turime daryti viską, kad tokios tragedijos nepasikartotų.

Pirčiupių kaimo tragedijos paminėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, kurias už gyvus, mirusius ir sudegintus pirčiupiečius aukojo ir Viešpaties palaiminimo visiems, kuriuos palietė ši baisi tragedija, prašė Valkininkų parapijos klebonas kun. Bronius Krakevičius.

Vėliau visi tylūs ir susikaupę sustojo prie paminklo Motinai Pirčiupiuose. Čia ir prie memorialo buvo padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės. Minėjimo dalyviai, kaip ir kasmet, rinkosi į maždaug už kilometro esančią žudynių vietą, kurią žymi trys aukšti mediniai kryžiai, pastatyti tuoj po tragedijos. Iš viso tragedijos vietoje – koplytstulpis ir keturiasdešimt šeši kryžiai.

Ant medinės lentelės užrašyti žodžiai: „Ilsėkitės, broliai ir tėveliai, ramybėje, ilsėkitės, motinos ir seserys, ramybėje…”.

Čia aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute, uždegtos žvakutės, padėtos gėlės. „Marija, Marija“ ir kitas giesmes sudegintųjų garbei ir atminimui kapinaitėse dzūkiškai giedojo Valkininkų moterų ansamblis.

Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius pažymėjo, kad prieš daugiau kaip septyniasdešimt metų Pirčiupiuose įvykusi tragedija – dviejų žiauriausių dvidešimtojo amžiaus ideologijų kovos rezultatas.

„1944–ųjų vasaros pradžioje šis kaimas virto krauju ir pelenais. Sudeginta šimtas devyniolika žmonių, iš jų – net šešiasdešimt devyni vaikai, mylėję gyvenimą ir norėję gyventi. Labai gaila, kad pamažu jau išėjo visi tragedijos liudininkai. Ačiū pirčiupiečiams ir visiems susirinkusiems pagerbti sudegintų Pirčiupių kaimo žmonių atminimą“, –kalbėjo mero pavaduotojas G. Samulevičius.

Valkininkų seniūnijos seniūnas Antanas Juknevičius sakė, kad šio kaimo tragedija yra visos mūsų valstybės tragedija. „Duok Dieve, kad ateityje reikėtų pagerbti tik šio kaimo aukas“.

Šalia kapinaičių tvoros liūdnai susimąstę stovėjo tik keletas senyvo amžiaus pirčiupiečių. Senolės pasidalino prisiminimais apie čia sudegintus gimines. Jiems, kurie čia gedi amžiams atgulusių savo šeimų narių ir giminaičių, kaimynų, neįsivaizduojamas tos birželio trečiosios pragariškas deginamų pastatų ir gyvų žmonių karštis išliko visam laikui. Kaimo gyventojai sako, kad šios vietos aura yra ypatinga, nes šio krašto žmonės, kurie buvo visais laikais pamaldūs ir dirbo savo žemę, buvo niekuo nekalti ir gyvybes turėjo paaukoti nekaltai.

Susirinkę pagerbti sudegintųjų savo kaimo gyventojų, pirčiupiečiai kalbėjo, jog šią didelę mažo Dzūkijos kaimo tragediją lietuvių kartos turi minėti amžinai.

Pabandykime nušluostyti laiko dulkes nuo šios istorijos…1944 metų birželio 3-osios rytą, vos išaušus, netoliese esančioje Rūdininkų girioje besislapstę sovietiniai partizanai netoli kaimo apšaudė vokiečių kariškių mašinas. Tuomet žuvo keli vokiečiai, likusieji pabėgo į Eišiškes ir jau tą pačią dieną į kaimą atsiuntė baudžiamąjį būrį. Jis apsupo kaimą ir, suvaręs į kluonus, gyvus sudegino 119 žmonių – 58 vyrus, 61 moterį. Tarp jų buvo net 49 vaikai iki 16 metų amžiaus – jauniausiajam tebuvo šešios savaitės. Patys tvirčiausi kaimo vyrai buvo pasitraukę į mišką, tad žiaurumo aukomis tapo daugiausia vaikai, moterys ir seneliai. Kartu su pirčiupiečiais žuvo ir keli iš kitų kaimų čia svečiavęsi žmonės. Tą baisią dieną sudegino ir namus, kluonus, tvartus… Devynias dar dienas kaime patruliavo vokiečių kareiviai, neleido artimiesiems palaidoti sudegintųjų palaikų.

„…Pirčiupiuose 119 žmonių buvo suvaryti į kluonus ir sušaudyti. Šaudymui vadovavo vyresnysis leitenantas Akermanas, bataliono vado adjutantas. Aš šaudžiau iš pistoleto. Kiek sušaudžiau – neprisimenu. Visą kaimą, 30-40 namų, sudeginome…” (Iš kareivio V.Svetmano, dalyvavusio Pirčiupių kaimo naikinimo operacijoje, raštiškų parodymų 1947 metais). Tik tuometinio Valkininkų klebono Juozo Bardišausko dėka vokiečiai davė leidimą palaikus palaidoti. Kaip pasakojo dar gyvi liudininkai, laidotuvės buvo be jokių iškilmių, suorganizuotos greitosiomis ir bijant, kad vokiečiai neapsigalvotų. Tad kaimo vyrai paskubom iškasė dvi duobes. Į vieną duobę dėjo apanglėjusius moterų ir vaikų kaulus, į kitą – vyrų palaikus. Pirmasis kryžius laidojimo vietoje išaugo 1947 metais. Jį pastatė tėvas savo dukteriai, atėjusiai į Pirčiupius iš kito kaimo ir amžinai čia pasilikusiai… Antrasis pastatytas moterims ir vaikams pagerbti, o trečiasis vyrams.

Pirčiupių kaimo tragedija įamžinta skulptoriaus Gedimo Jokūbonio skulptūroje „Motina“, Justino Marcinkevičiaus poemoje „Kraujas ir pelenai“, etnografiniame Zervynų kaime filmuotame režisieriaus Almanto Grikevičiaus filme „Faktas“.

Pirčiupiai, kad ir sudeginti, tačiau vis dėlto liko gyvi – po tragedijos vienas po kito čia kūrėsi nauji gyventojai, tad kaime ir dabar šviečia langai, gyvena žmonės. Kaimo moterys, gerbdamos savo senelių, tėvų, artimųjų, kaimynų atminimą, kasmet tragedijos vietoje pasimeldžia, uždega žvakutes.

Pirčiupiečiai ir visi minėjimo dalyviai prie kapinaičių tvoros tradiciškai sustojo bendrai nuotraukai.

Varėnos rajono savivaldybės informacija

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite