Angle down Atgal

Neatpažįstamas kaimas

Visiems rajone žinomas Širvintų seniūnijoje esantis priemiestinis Kabaldos kaimas. Šių dienų akimis žiūrint Kabaldoje nieko naujo ar ypatingo. O jei prisimintume, koks šis kaimas buvo, kaip augo, keitėsi.

Pirmiausia įdomu buvo sužinoti, kodėl taip pavadinta ši gyvenvietė. Anot senų laikų legendos, kažkada šiose vietose gyveno raišas, labai judrus, aktyvus žmogelis. Visur jo buvo pilna, visur įkišdavo nosį į savo ir ne į savo reikalus. Nelabai mėgiamas aplinkinių buvo žmogelis. Vydavo jį lauk nuo savęs: „Kabalduok kuo toliau nuo mūsų.“ „Eik iš čia, kabalda!“ Pavarytas aktyvuolis tam kartui pasišalindavo dabartinės Kabaldos pusėn. Niekas jo nesekė, niekas nežiūrėjo, kur dingdavo raišuojantis smalsuolis, tačiau jis gana dažnai šlaistydavosi miestelyje, tad galima buvo įtarti, jog jo namai buvo netoli Širvintų. Taigi nežinia tiksliai kurioje vietoje gyventa šlubuojančio vyruko, tačiau jo pasišalinimo krypties kaimelis buvo pradėtas vadinti „Kabaldos kaimu“. Va, kaip galima įsiamžinti: nei vardo, nei pavardės, o pravardė liko ilgam.

Dabar Kabaldos kaimas yra Širvintų miesto tęsinys. Ta pati Vilniaus gatvė nuo Nepriklausomybės aikštės į Vilniaus pusę tęsiasi iki Giedraičių kryžkelės. Tik mes, vietiniai, žinome, kad Vilniaus gatvė baigiasi Kabaldos kaimo pradžioje ir tampa Paširvinčio gatve, o štai retokai atsiduriantys Širvintose mano, kad tai Vilniaus gatvė. Todėl ir vadina Širvintas „vienos ilgos gatvės miestu“.

Pastaruoju metu Kabalda „išsišakojo“: čia yra nemažai naujų gatvių. Gražiai tvarkomos sodybos, Paširvinčio gatvėje paklotas trinkelių šaligatvis. O kažkada kaime buvo vos keli kiemai. Čia dominavo Adomavičių, Astikų pavardės. Dar šiandien galima rasti XIX amžiuje statytų namų. Štai iki 1900 metų čia, tėvų statytuose namuose, gyveno Vlado ir Juzefos Astikų šeima. Juose gimė ir augo jų duktė Stefanija.

Pokario laikais pradėtas plėsti ryšių tinklas. Pagal brėžinius, tam tikrose vietose reikėjo įkasti, pritvirtinti medinius stulpus, sukabinti ir sujungti ryšių laidus. Tai darbai, kuriuos atlikti turėjo apmokyti specialistai. Taip zarasiškis ryšių specialistas Antanas Ivanauskas atsidūrė Širvintų krašte. Susipažinęs su Stefanija Astikaite, niekur iš čia nebevažiavo, pradėjo dirbti eiguliu. Patiko Antanui Kabaldos kaime – dirbo žemę, abu su žmona giedojo bažnyčios chore. Užaugino sūnų Joną ir dukterį Danutę. Kaimas tuo metu vėjo perpučiamas: kiemas nuo kiemo gerokai atitolę. Markevičiai, Nainos, Matuliai, Utkinai, Zacharovai, Leleikos – va ir visi iki dvidešimto amžiaus vidurio Kabaldos kaimo gyventojai.

Kiek vėliau iš lėto ėmėsi kaimiečiai-kolūkiečiai statyti namus Kabaldoje. Daugelis dar prisimintų, kai Kabaldoje buvo įrengtas hipodromas. Jis veikė iki to laiko, kol įrengė naują hipodromą kalnalaukyje. O šiandien buvusi Kabaldos hipodromo teritorija užstatyta gyvenamaisiais namais. Tad dabar nuo Vlado ir Juzefos Astikų namo kiemo jau nebesimato senųjų kaimynų trobų, atsiradę nauji gyvenamieji užstoja buvusį vaizdą. „Čia gyveno mano proseneliai, seneliai, tėveliai, čia gimė ir gyvena mano vaikai. Išaugo Kabaldos kaimas. Jau ne visus gyventojus pažįstu. Ne taip kaip vaikystėje. Turėjau tik du draugus: Algį Miliuką ir Reginą Nainaitę – daugiau nebuvo namų, nebuvo ir vaikų“, – juokiasi Danutė Ivanauskaitė-Griškevičienė.

Kabalda išaugo, nepalyginsi, kokia ji buvo prieš 50 metų, tačiau ir ją „ėda“ tuštėjimo liga, jau atsiranda negyvenamų namų. O gaila, gyventi čia patogu: kaip patinka, taip gali jaustis – gyvenimas tarytum mieste, tarytum kaime. Pasirinkimas, kuriuo ne visi kaimai gali pasigirti.

Nuotraukos iš asmeninio Ivanauskų archyvo

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite