Angle down Atgal

Mokytoja keičia daiktų likimus: „pamestinukai“ tampa eksponatais

Daiktai, kaip ir žmonės, kiekvienas turi savo likimą: vieni būna mylimi, branginami, kiti atsibosta, tampa nereikalingais, išmetami, pamirštami ir net jų vardų nebeprisimenam. Ar kiekvienas šiandien žino, kaip atrodo bradinys, petkė, naginės ar pakulos? Oi, ne kiekvienas!

O tokie daiktai ir senovės lietuvių buityje buvo, ir literatūros kūriniuose minimi. Kad vaikai, šiuos kūrinius skaitydami, suprastų, apie ką ano meto rašytojai kalbėjo, alytiškė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Danutė Šalaševičienė pradėjo tokių daiktų ieškoti – kad mokiniams parodyti galėtų.
„Norėjosi, kad vaikai pamatytų, kaip atrodo daiktai, kurie minimi lietuvių autorių tekstuose apie senovę“, – sakė D. Šalaševičienė, prieš trisdešimt metų, 1991-aisiais, Alytaus Volungės vidurinėje mokykloje (dabar – Volungės progimnazija) pradėjusi kurti etnografinę klasę.
Buvusį elektrotechnikos kabinetą gavusiai mokytojai norėjosi padaryti jį literatūriškesnį, tautiškesnį, o senoviniai daiktai tam puikiai tiko.
Mokytoja ir su šeima, ir su savo mokiniais važiuodavo per kaimus jų ieškoti – prisikraudavo lauktuvėms krepšius sausainių, pyrago pynių, kad su kaimo žmonėmis kalbą lengviau būtų užmegzti, ir leisdavosi į keliones. Ko tik iš jų į savo klasę neparsiveždavo! Joje ne tik visokiausių eksponatų atsirasdavo, bet, vyrui padedant, net ir senovinė kamara buvo įrengta.
„Tai buvo kaimo giedojimas mieste. Man nesinorėjo, kad kaimas išeitų iš mūsų istorijos, ir šis kabinetas tapo mūsų praeitį menančių senų daiktų saugykla“, – pasakojo D. Šalaševičienė.
Senų daiktų jos įkurtoje etnografinėje klasėje, ilgainiui virtusioje mokyklos etnografiniu muziejumi, susikaupė daug ir labai įvairių. Betgi daiktai, kaip ir žmonės, turi savybę pasenti, susidėvėti. Tad tenka juos atnaujinti ir ekspoziciją vis naujais papildyti. Bet D. Šalaševičienė jų ieškoti į kaimus nebevažiuoja – daugybę įvairių muziejui tinkamų daiktų randa pakartotinio daiktų naudojimo centre „TikoTiks.“
Jis mokytojai tapo tikru atradimu. Iš „TikoTiks“ į Volungės mokyklos muziejų iškeliavo staklėmis austos staltiesės, lovų užtiesalai, drobės, juostos, kiti daiktai.
Dėl sveikatos problemų pati pamokų jau nevedanti Danutė visus juos kruopščiai suregistruoja muziejaus inventorinėje knygoje. Tiesa, jai truputį graudu, kad iš „TikoTiks“ į muziejų atvežti daiktai jau nebeturi savo istorijų, kokias turėjo kaimuose rinkti daiktai – ten jie turėjo savo namus, o šeimininkai galėjo papasakoti, kuriais metais tas daiktas buvo pagamintas, kas ir kaip jį naudojo, kada ir kodėl kitu pakeitė.
„Anksčiau reikėjo pas žmones važiuoti senų daiktų ieškoti, o dabar jie patys daug ką išmeta“, – pastebi D. Šalaševičienė, pasidžiaugdama, kad tie išmetami daiktai netampa paprasčiausiomis šiukšlėmis, nepatenka į sąvartyną, bet vėl tampa reikalingi.
Mokytojos įkurtas muziejus – viena iš galimybių išsaugoti tokius daiktus, kuriuos savo pamokų metu mokiniams rodo ir jos kolegės.
„Buvo labai smagu sulaukti „TikoTiks“ vadovės Agnės Jučienės skambučio ir kvietimo apsilankyti šiame centre, kur jau laukė atrinktos austos juostos, rankšluosčiai, lininės staltiesės – daiktai, kurie žmonių namuose savo amžių jau atgyveno ir tapo nereikalingais, o atsidūrę mūsų muziejuje praturtino jo ekspoziciją“, – džiaugėsi Danutė Šalaševičienė.
„TikoTiks“ centras – tai vieta, kur daugybė senų daiktų atranda naują gyvenimą. Čia apsilankius galima rasti įvairių tolesniam naudojimui tinkamų daiktų – vienus galima naudoti iš karto, kitus – kūrybiškai pritaikyti, atnaujinti.
Vasarą „TikoTiks“ centras lankytojų laukia ne tik darbo dienomis, bet ir kas antrą šeštadienį. Apsilankykite čia prieš pirkdami ką nors naujo – gal tai, ko jums reikia, rasite nemokamai!

Zina Juozaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite