Angle down Atgal

Meilė žirgams užkoduota genuose

Jos socialinių tinklų paskyros mirga nuo įrašų apie jodinėjimą, treniruotes, varžybas ir aistrą žirgams. Stebi ir nepaliauji žavėtis šios merginos užsidegimu ir gebėjimu tą aistrą perduoti jauniesiems raiteliams.  Ir visgi paprašyta papasakoti apie save ir meilę žirgams jojimo klubo „Topolis“ trenere, anglų kalbos mokytoja dirbanti Aušra Grajauskaitė nustemba: „Aš tik myliu žirgus. Daug yra tokių mylėtojų“, – kukliai atsako ji. Bet niekas nepaneigs, kad ši mergina ypatinga. Kaip ir jos gyvenimas, persmelktas laisvės, polėkio, jaunųjų raitelių klegesio ir niekad nenutylančio kanopų bildesio.

Su Aušra kalbėjomės birželio viduryje, kai prieš akis jos laukė nacionalinės ištvermės jojimo varžybos „Kalvotosios Žemaitijos taurė“. Mergina pripažino šių varžybų laukianti su jauduliu širdyje, mat po dviejų metų pertraukos vėl stos prie starto linijos. Susirgus mylimai varžybų bendražygei kumelei Fronterai, Aušra dalyvauti varžybose atsisakė. Tiesiog negalėjo. Bet klausiančios treniruotes lankančių vaikų akys ir nuolat girdimas klausimas „Kodėl jūs nedalyvaujate varžybose?“ paskatino ją pasiryžti ir vėl joti. 

Meilė žirgams atėjo iš mamos

Socialiniuose tinkluose gausu tavo nuotraukų su žirgais. Susidaro įspūdis, kad jie neatsiejama tavo darbo ir laisvalaikio dalis. Papasakok, kaip žirgai atsirado tavo gyvenime? Kaip tai lėmė tavo gyvenimo kelio pasirinkimą?

Mama dažnai juokiasi, kad aš ant žirgo sėdėjau dar būdama jos pilvelyje. Viskas prasidėjo nuo mamos. Jaunystėje mano mama labai stipriai dalyvaudavo vadeliojimo varžybose (žirgų lenktynės ant Sartų ežero ir panašiai), vėliau pati pramoko joti ir jodavo savo malonumui, pramogai. Pati augino vieną, kitą žirgelį. Pamenu, kaip man vaikystėje pasakodavo apie savo mylimiausią kumelaitę, vardu Liepsna.

Mama net studijų laikais sugebėdavo rasti laiko joti ir treniruotis, arba tiesiog būti šalia žirgų. Vėliau susipažino su mano tėčiu, įsidarbino Gruzdžių žemės ūkio mokykloje (technikume) dėstytoja, atsiradau aš ir buvimas šalia žirgų sustojo visiems dešimčiai metų. Kartais mane užsodindavo ant kokio darbinuko, kartais nusiveždavo parodyti lauke lakstančių žirgų...

Po mano tėčio mirties (man tada buvo šešeri) praėjus keleriems metams mūsų su mama gyvenime atsirado kitas vyras, kuris mus abi išsivežė į Telšius. Čia jis padovanojo mamai gyvą gimtadienio dovaną – žemaitukų veislės žirgą Topolį (taip ir vadinasi mūsų žirgynas, pirmojo žirgo garbei). Man tada buvo dvylika metų.

Atsiradus žirgui iškart išvykau į Kurtuvėnų stovyklą mokytis joti. Štai taip ir prasidėjo mano gyvenimas šalia šių nuostabių keturiakanopių. Kodėl man jie patinka? Na, arklininkai mėgsta juokauti, jog tai genetiškai įaugę į kraują. Žirgai neatsiejama ne tik mano darbo ir laisvalaikio, bet ir mano gyvenimo dalis.

A. Grajauskaitės asmeninio archyvo nuotr.
A. Grajauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Dirbi anglų kalbos mokytoja, mokai vaikus jodinėti, vedi treniruotes, stovyklas. Kodėl pasirinkai tokį kelią? Kas tave paskatino? Kaip tau sekasi viską suderinti?

Kad dirbsiu jojimo trenere – negalvojau, tačiau įsikūrus žirgynui kasdien į galvą šaudavo vis daugiau įvairių minčių, kurias norėdavosi įgyvendinti, taip po truputį pradėjo atsirasti vaikų, kurie pradėjo mane vadinti savo trenere. Niekada nesijaučiau verta trenerės vardo.

Mano nuomone, treneris turėtų būti labai daug patyręs ir titulų susirinkęs asmuo. Kauno kūno kultūros akademijoje išklausiau tarptautinius trenerio kursus, kad pagaliau pajausčiau, jog esu nusipelniusi šio vardo. Tačiau žodyje „treneris“ slypi ne tik baigti mokslai ar laimėjimai, o ir vaikų pasitikėjimas, noras, pasiekimai.

Anglų kalbos mokytoja pradėjau dirbti todėl, kad iš žirginio jojimo išgyventi labai sunku. O ir norėjau kažkiek atitrūkti nuo rutinos. Dėl darbo mokykloje buvau tvirtai apsisprendusi jau dešimtoje klasėje, tad tiesiog ėjau šio tikslo link. Jojimas man buvo tik hobis ir sportas.

Tiek buvimas mokytoja, tiek darbas žirgyne yra visiškai suderinami dalykai. Visur mane supa įvairaus amžiaus, charakterio vaikai. Visur turiu mokyti. Dažnai anglų kalba aiškinu, kaip reikia suvaldyti žirgą, kad raiteliai gebėtų suprasti ir užsienio kalbą (mokymasis kitoje erdvėje), na, o mokykloje dažnai panaudoju žirgyne įgytą kūrybiškumo patirtį.

Siekti savo tikslų mane visada skatino ir skatina mano tėvai. Na, o tobulėti toliau, mane skatina mano raiteliai, mokiniai. Manau, man visai neblogai sekasi. Net trys mano raitelės yra išrinktos geriausios savo amžiaus grupės ištvermės disciplinos raitelėmis visoje Lietuvoje (2017 metais Ugnė ir Kornelija ir 2020 metais Eimilė) – man tai labai daug ką reiškia.

A. Grajauskaitės asmeninio archyvo nuotr.
A. Grajauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Susirgus žirgui – dviejų metų petrauka

Žirgai – nenuspėjami, turi savo charakterį, kaip ir žmonės. Bet būdami kartu raitelis ir žirgas supanašėja. Apibūdink raitelio ir žirgo ryšį. Kokius etapus reikia pereiti, kad abu būtų vieningi ir pasiruošę varžyboms?

Kartu reikia užaugti. Užaugti psichologiškai. Tiek raitelis, tiek žirgas turi būti kaip vienas, tik tada bus galima pasiekti gerų rezultatų. Reikia nebijoti prieiti, nebijoti nukristi, nebijoti lėkti su tuo žirgu visu greičiu, susidurti su įvairiausiomis kliūtimis. Visai kaip gyvenime. Tik visa tai įveiki ne vienas, o drauge su žirgu.

Susirgus žirgui, priėmei sudėtingą sprendimą nebedalyvauti varžybose. Kiek laiko tęsėsi jūsų draugystė ir pasirodymai varžybose? Kas jam nutiko? 

Mano mylimiausia trakėnų veislės kumelė Frontera! Šį žirgą mama man padovanojo 18-ojo gimtadienio proga. Pamenu, kad man ji labai nepatiko. O aš nepatikau jai. Tik sėsdavau joti ir ji mane numesdavo. Tyčia. Nesutapo mūsų biolaukai. Bėgant laikui, po visų kritimų ir užsispyrimo, visų lūžių – ji man atnešė pirmąją prizinę vietą. Taip po truputį ir susidraugavome. Mes buvome tokios stiprios ir nenugalimos, kad visi stebėdavosi, kaip toks žirgas kaip Frontera, kurios veislė labiau skirta šokinėti per kliūtis, sugeba įveikti 81 km distanciją ir paimti prizinę vietą.

2016 metais nusprendžiau su ja sudalyvauti Lietuvos ištvermės jojimo čempionate. Saugodama ją, neleidau jai bėgti tokiu greičiu, kokiu ji norėjo. Visus 81 km turėjau ją laikyti. Buvo labai sunku. Aš pati fiziškai labai pavargau. Paskutinius kilometrus jojau su ašaromis akyse, nesitikėjau, kad matau finišą. Taip ji mane atnešė į antrąją vietą. Mes tapome vicečempionėmis. Negana to, teisėjai pakvietė mūsų duetą į best condition apdovanojimus. Čia buvau visiškai tikra! Frontera gavo geriausiai ištreniruoto/paruošto žirgo apdovanojimą – Best Condition. Tądien verkiau iš laimės, kad mums pavyko tiek toli nueiti.

Su šiuo žirgu tiek daug visko yra nutikę, kad net neužtektų laiko viską papasakoti. Kartą ji man sulaužė nosį. Teko darytis net plastinę operaciją. Bet tai buvo mano klaida, kad nesugebėjau išsėdėti ant šio galingo žirgo. O kartą ji išgelbėjo man gyvybę. Pamačiusi miške ant žemės gulintį elektros laidą, nesustojo, kaip tai būtų padaręs kitas žirgas, o jį peršoko. Tąkart buvau nusisukusi, mat lydėjau į žygį kitą merginą ir stebėjau, kaip jai sekasi, o į kelią tuo metu atidžiai žvalgėsi mano kumelaitė. Nukritau, bet keletas sumušimų ir nubrozdinimų yra geriau, nei būti nupurtytam elektros srovės.

Mano kumelaitė buvo net apnuodyta neaišku kuo (o gal apsinuodijusi). Teko ilgai gydyti. Tąkart padėjo veterinarijos gydytojas iš Latvijos Jurij. Vėliau prasidėjo problemos. Šlapimo pūslėje atsirado plytos dydžio akmuo... Visą operaciją, kuri vyko be jokių nuskausminamųjų buvau šalia jos ir ją raminau. Vėl tas pats veterijarijos gydytojas išgelbėjo ją. Ačiū jam!

Na ir galų gale po kurio laiko jai išlindo odos vėžys. Gydyta, tirta, ištirta – piktybinis. Nieko padaryti nebegalima. Taip nutrūko mano dalyvavimas varžybose. Vykau į jas, bet tik kaip trenerė.

Šie metai pirmi po dviejų metų pertraukos, kai vėl josiu varžybose, nesitikiu jose sublizgėti taip, kaip sublizgėdavome su Frontera, bet laimė ir džiaugsmas slypi ne taurėse, o širdyje. Mano Frontera šiuo metu jau atsivedė antrą kumeliuką (visi kumeliukai atvesti su vet. gydytojo leidimu). Antrasis – ypatingas. Tik jam gimus, pajutau artimą ryšį, jo ir vardas nepaprastas Starrock – iš žvaigždės nukritęs akmuo. Tikiuosi, kad jis užaugs toks stiprus, kokia yra jo mama Frontera.

 

A. Grajauskaitės asmeninio archyvo nuotr.
A. Grajauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Artimiausiu metu tavęs laukia naujas startas. Jau su kitu žirgu. Ar jautiesi tam pasiruošusi? Kas padėjo susitaikyti ir sudėlioti viską į vietas?

Startuoju su žemaitukų veislės arkliuku, vardu Perlis. Su juo jodavau ir dar prieš atsirandant Fronterai, tad šį žirgą pažįstu puikiai, o jis puikiai pažįsta mane. Nesijaučiu tam pasiruošusi, bet nuo kažko pradėti reikia.

Susitaikyti kol kas nepadėjo niekas, vis dar prisimenu jojimus su savo kumele ir nerandu jokio kito žirgo, kuris man ją atstotų. Jei ne mano tėvai ir ne vaikų klausimai „o kada jūs josit?“ – tikriausiai vis dar atlikčiau „nejojančios trenerės“ vaidmenį.

Jojimo klubas – lyg šeima

Šiuolaikiniai vaikai atitrūkę nuo gamtos, paskendę medijose. Kaip sekasi juos motyvuoti? Kaip paskatini juos nepasiduoti, jeigu nesiseka?

Labai geras klausimas. Kalbamės. Mes labai daug kalbamės vieni su kitais. Esame viena didelė šeima ir visais atvejais, net jei tai nėra jojimas – turime vieni kitiems padėti. Būna visko. Pas mus žirgyne vaikai turi didelę laisvę, jiems niekas nedraudžia naršyti internete ar influencinti jojant, jie turi laisvę rinktis joti ar nejoti. Niekas nerašo pažymių. Pasibarame kartais, apsipykstame, bet mus visus jungia vienas ir tas pats dalykas – žirgai, kas tikriausiai labiausiai ir motyvuoja nepasiduoti.

Beje, vaikai užauga ir išeina į egzaminus, studijas, kai kurie sako viešas kalbas ir kai jų paklausiu ar tu nebijai? Visada sulaukiu atsakymo, jog „aš sugebu suvaldyti 500 kg sveriantį gyvulį, tai ko man čia bijoti?“.

A. Grajauskaitės asmeninio archyvo nuotr.
A. Grajauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras raitelis? Ką palinkėtum tiems vaikams, kurie svajoja jodinėti, bet nesiryžta?

Meile ir drąsa. Geras raitelis, visų pirma, turi gerbti ir mylėti savo partnerį – žirgą. Jei jis galvos tik apie laimėjimus, dalyvavimą varžybose arba savo malonumą, bet nepagalvos, kad žirgas pavargo, ištroško ar jam kažką skauda – toli nenueis.

Antras dalykas yra drąsa. Norint joti žirgu – turi nebijoti. Jei užlipęs virpėsi, drebėsi, verksi ir jausiesi nekomfortabiliai, – geriau pasirinkti kitą pomėgį, kuris tau nesukels tokių jausmų. Na, o visos kitos savybės yra išugdomos jau bėgant laikui.

A. Grajauskaitės asmeninio archyvo nuotr.
A. Grajauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Papasakok, kaip atrodys tavo vasara? Kokie artimiausi planai laukia?

Mano vasara bus kupina vaikų juoko, šurmulio, žirgų kanopų dunksėjimo, keliavimo po varžybas.

Birželio 19 dieną varžybos pas mus Topolio žirgyne (nacionalinės ištvermės jojimo varžybos „Kalvotosios Žemaitijos taurė“), kur susirinks apie 40 dalyvių. Taip pat sulauksime ir garbingo svečio – Alisijos Zabavskos, kuri atstovavo Lietuvą Pasaulio ištvermės jojimo čempionate.

Birželio 23 dieną prasideda stovykla, liepos 3 dieną Lietuvos vaikų ištvermės jojimo čempionatas… Na ir taip visą vasarą. Tai mano pomėgis, darbas ir kartu atostogos.

A. Grajauskaitės asmeninio archyvo nuotr.
A. Grajauskaitės asmeninio archyvo nuotr.
comment Skaitytojų komentarai (1)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite