Angle down Atgal

Kovidas išgelbėjo karantiną

Antri metai marijampoliečių namuose gyvenantis kranklys, kitų dar vadinamas juodvarniu ar tiesiog varnu, neleidžia liūdėti. Rūpestis paukščiu šeimai padėjo išgyventi karantiną, gelbėjo nuo niūrių minčių.

– Tiesą sakant, kai pernai pavasarį, kovo 16-ąją, vyro draugas Plutiškių miške rado paukštį, matyt, iš lizdo iškritusį ar tėvų išmestą, ir atvežė mums, džiaugsmu netryškau. Vėliau įsitikinau, kad būtent rūpestis juo ir padėjo ištverti pirmąjį karantiną, kai visos veiklos sustojo, o iš namų nebuvo galima pajudėti, – sako šeimininkė.

Kaip užklupęs virusas, naujasis gyventojas su juodu šleifu ir savo vardą atsinešė. Karantininį augintinį šeima pavadino Kovidu. Buvo jis, pasak šeimininkės, tikras pasakų personažas – raganos palydovas, visada jai ant peties tupintis, toks juodas, plikas, klaikiai staugiantis ir nežinia, ką iškrėsiantis.

– Vaizdas toks, kad kūno nėra, o tik raudona gerklė, kurią jis kas 15 minučių atidaro ir rėkia. Įtaisėme jį garde, pritiesėme šiaudų, šiltai aptūlojome ir lesinome – iš pradžių kiaušinio plakinyje apvoliota vištiena ar žuvimi. Tą jo dėžę ir prie lovos atsinešdavome, nes jis ir naktimis, vos išgirdęs kokį krepštelėjimą, atidarydavo gerklę. Pusę metų buvo tik ėdimas, – šypsodamasi pasakoja moteris.

Pavasarį kranklys pradėjo plunksnuotis, paskui šeimininkus išeidavo į laukus, sekiojo iš paskos, keistai vilkdamas vieną sparną. Sparnas savaime atsitaisė, kai paukštis įsidrąsino ir pradėjo skraidyti. Toli neskrenda, tik apie namą, bet kartais nusitaikęs į kaimynų daržus užsuka… vagiliauti. Pasiskina aviečių, paprikų ir kitokių daržovių.

– Rytais pati skubu priskinti aviečių, pamaitinti vištienos nugarėlėmis. Rūpinamės juo, maitiname, nes pats jau nemoka maisto susirasti. Saugome jį ir nuo katės, o jis pats, nežinia kodėl, labai bijo varnėnų. Nemėgsta ir mažo šuniuko. Autoritetas jam – vyras, ant kurio rankos atsitupia ir stebi viską aplinkui, – pasakoja marijampolietė.

Pusantrų metų kranklys mėgsta maudytis: vasarą – vandens vonelėje, žiemą – sniege. Po maudynių visas šlapias su niekuo nebendrauja, atrodo toks nelaimingas Koščėjus, bet apsisukęs ir vėl prausiasi. O kartais tarsi koks pragaro paukštis pradeda siautėti, klykti, paskui nusiramina ir lyg bando kažką pasakyti. Geriau įsiklausęs gali atskirti skiemenį ar žodį. Ir šeimyniškiai jį vis pašnekina, pasisveikina: „Labas, Kovidai“.

Yra žinoma, kad ilgiausiai nelaisvėje kranklys yra išgyvenęs 44 metus. Kas žino, gal per tiek laiko ir marijampoliečių Kovidas taps puikiu pašnekovu…

 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite