Jurgitos Kastėnės nuotr.
Angle down Atgal

Ką veikti sekmadienį: aplankykite Žagarės ozo pažintinį taką

Jei po vėlyvų pusryčių vis dar galvojate, ką galite nuveikti su šeima, siūlome jums aplankyti Žagarės ozo pažintinį taką. Šiandien ir Etaplius.lt lankosi šiame take.

Žagarės ozas – ilgas, siauras kalvagūbris, praslinkusių ledynų suformuotas iš smėlio ir žvyro. Jis vienas įspūdingiausių,o kažkada buvęs ir vienas ilgiausių  Lietuvos ozų, nes aplink kalvagūbrį plyti lygumos. 

Žagarės ozo pažintinio tako tikslas – supažindinti lankytojus su gamtinėmis vertybėmis.  Tai viena NATURA 2000 teritorijų, esančių Žagarės regioniniame parke, todėl keliaujant šiuo maršrutu galima pasigrožėti nuostabia gamta, stebėti paukščius, gyvūnus ar vabzdžius, pastovyklauti.

Take įrengti rekreacinės infrastruktūros elementai: pavėsinės, apžvalgos bokštai, informaciniai stendai, laužavietės, krepšinio aikštelė, paplūdimio tinklinio aikštelės, automobilių stovėjimo aikštelės, lauko tualetai, persirengimo kabinos ir kt. 

Tako ilgis 3,6 km.

 Žagarės ozo pažintinio tako stotelės:

1. Žvelgaičio piliakalnis (dar vadinamas Žagarės, Aukštadvario, Plikuoju, Kosčiuškos kalnu) – yra kairiajame Švėtės upės krante. Pasak padavimų, ant piliakalnio stovėjo legendinio XIII a. lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio pilis. Pagal surinktus duomenis archeologai spėja, kad šioje vietoje XIII – XV a. galėjo būti Rygos arkivyskupo, o vėliau Livonijos ordino medinė pilis. Vėliau, XVI – XVIII a. piliakalnyje buvo įsikūrusi Senosios Žagarės dvaro sodyba, priklausiusi Syrevičiams ir Umiastauskiams. Žvelgaičio piliakalnis - įspūdingiausia Žagarės ozo dalis.

2. Žagarės ozas – pylimo pavidalo kalva – ozas susidarė tirpstant paskutiniam ledynui. Jam sueižėjus vanduo plyšiuose susluoksniavo įvairias morenines nuosėdas, iš kurių vėliau ir susidarė šis ozas.

3. Žagarės regioninio parko rekreacinėje zonoje prie Žvelgaičių tvenkinio esantį šaltinį turbūt žino kiekvienas žagarietis. Kasdien čia netrūksta žmonių, besisemiančių jo vandenį. 2014 m. Žagarės regioninio parko direkcijos prašymu Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos atliko šaltinio vandens cheminę analizę. Nustatyta, jog bendroji mineralizacija atitinka reikalavimus geriamojo vandens kokybei.

4. Žvelgaičių ežeras – šis vandens telkinys nuo seno žagariečių yra vadinamas ežeru, nors iš tikro yra tvenkinys. Jis yra atsiradęs natūralioje dauboje, kuri plyti tarp dviejų Žagarės ozo gūbrių. Šio tvenkinio vanduo sukdavo Zigelio malūno girnas. Žvelgaičių ežerą „maitina“ senojo Švėtės tvenkinio vanduo, atitekantis perkasa, jungiančia abu tvenkinius. Senojo tvenkinio užtvanka būdavo naudojama vandens lygiui reguliuoti Žvelgaičių tvenkinyje. Malūno darbininkai virš užtvankos įtvirtindavo lentas ir taip pakeldavo abiejų tvenkinių vandens lygį. Apie 1990 m, išleidus iš tvenkinio vandenį, po keleto metų buvo iškasta ir išvalyta didesnė nei pusė tvenkinio dalis. Žvelgaičio tvenkinio pakrantės nuo seno pamėgtos žagariečių bei miesto svečių.

5. Šlaitų erozija – nukasto ozo šlaitai – palyginti nedideli kraštovaizdžio elementai. Visą laiką būdami atviri gamtos stichijoms, jie nuolat jaučia stiprų erozinį poveikį. Pavasarinio polaidžio, liūčių veiksniai ozo šlaituose palieka ryškius nepageidaujamus pėdsakus. Gamtinių faktorių poveikis turi nepalyginamai platesnę nei žmogaus ūkinė veikla reikšmę, nes juos sąlygoja geologinės, hidrogeologinės, hidrologinės, meteorologinės, geografinės ir kitos sąlygos. Vienas iš svarbiausių eroziją stabdančių veiksnių yra augalija. Šlaitų užžėlimas pievine poaviže bei pušimis leidžia sumažinti, o galbūt net visai sustabdyti erozijos poveikį ozo šlaitams, jei žmonės nemindytų šio šlaito.

6. Miško vabzdžiai – sausi pušynų šlaitai, žvyrduobių kraštai yra tinkamos buveinės urvelius rausiantiems vabzdžiams. Jau ankstyvą pavasarį pušyno šlaituose galime stebėti smėliabičių kolonijas. Kiek vėliau kolonijų vietose pradeda skraidyti musės zyzeklės. Jos taip pat smėlyje deda kiaušinėlius. Pušyno šlaitus mėgsta urvelius rausiančios širšės. Gegužės mėnesį pievelėse galima pastebėti ropojantį violetinį vabalą – gegužvabalį. Skruzdės laikomos pagrindiniais miško sanitarais. Skruzdėlės 30 metrų spinduliu sunaikina 80-95 procentus pušinio spindžio vikšrų, o pušinį pelėdgalvį 18 metrų spinduliu gali sunaikinti visiškai. Nustatyta, kad skruzdėlės labiausiai mėgsta ąžuolinį lapsukį. Vieno skruzdėlyno skruzdės per dieną sunaikina 65000 vikšrų, 28000 lėliukių, 26000 suaugusių vabzdžių.

7. Miško augalija – miškas – turtinga gamtinė ekosistema. Čia glaudžiai susiję ir susipynę reljefo, dirvožemio, vandens, gyvūnijos, augalijos bei grybų ryšiai. Žagarės ozo pušynas buvo pasodintas XX a. pradžioje žagariečių pastangomis. Kartu su pušimis auga eglės, klevai, ąžuolai. Medyno pomiškyje vešliai auga dygioji šunobelė, sedula, juodauogis šeivamedis, paprastasis raugerškis, šermukšnis. Pušyno šlaituose aptinkamas Šiaurės Lietuvoje retas krūmas – karpotasis ožekšnis. Miške yra paplitę atneštiniai augalai – blizgantysis kaulenis, raudonuogis šeivamedis, įvairios erškėčių rūšys. Pietiniuose pušyno šlaituose, anksčiausiai Žagarės apylinkėse pražysta žibuoklės, baltažiedės ir geltonžiedės plukės. Vasarą poilsiautojai gali pasivaišinti saulėtose aikštelėse prinokusiomis žemuogėmis, avietėmis. Rudenį pušyno samanų kilimas pasipuošia grybų kepurėmis.

8. Švėtės vingiai – Švėtės upės „takas“, t.y. dabartinis slėnis formuotis pradėjo Žiemgalos lygumoje, dar nebaigus tirpti ledyno plaštakai. Šiai plaštakai tirpstant vanduo išgraužė slėnį lede, kuriame buvo sunešti smėlio ozų pylimai. Ledynui nykstant, upė pamažu įsigraužė ir įsigilino į moreninį paviršių, aplenkdama smėlio bei žvyro kauburius, pailgus pylimus – ozus. Taip susiformavo dabartinis Švėtės slėnis bei upės vingiai. Natūraliai tarp miškų ir pievų besiranganti upė paįvairina kraštovaizdį. Jos vandenyje gausu įvairiausių vandens gyvūnų: vabzdžių ir jų lervų, žuvų. Upėje auganti augalija suteikia puikų prieglobstį vandens gyvūnams. Švėtės upės augalai bei gyvūnai yra labai jautrūs ir lengvai pažeidžiami, norint juos išsaugoti būtina griežtai kontroliuoti taršą, išlaikyti natūralų vandens režimą.

9. Meilės sala. Žagarės regioniniame parke ne tik paukščiai ar žinduoliai suka lizdus. Žvelgaičių ežere esanti sala intriguojančiu Meilės pavadinimu ilgą laiką lankytojams ir vietiniams buvo neprieinama. Nebent su valtimi kas nuplaukdavo. Žagarės regioninio parko direkcijai įgyvendinus Latvijos-Lietuvos bendradarbiavimo per sieną 2007-2013 m. programos projektą LLIV-316 „Valdymo priemonių vystymas, siekiant sumažinti žmonių įtaką saugomose gamtinėse teritorijose“ į šią salą nutiestas pontoninis tiltas. Meilės saloje išpjauta ir menkavertė augmenija. Akcijos DAROM 2014 metu Meilės saloje pradėtas pinti didžiulis beveik visą salą užimsiantis lizdas, jau pramintas „meilės lizdeliu“. Simboliška – „meilės lizdelis“ Meilės saloje.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite