Angle down Atgal

Jurgitos Rancevienės tapybos parodos „Mutabor“ atidarymas

Gruodžio 18 d., 17 val. Prienų kultūros ir laisvalaikio centre įvyks Jurgitos Rancevienės tapybos parodos „Mutabor“ atidarymas.

Profesionalaus meno kūrėja, kultūros portalo „Mėlynas šuo“ steigėja, kultūros renginių organizatorė, viena originaliausių Lietuvos menininkių Jurgita Rancevienė parodose dalyvauja nuo 2009 m. ir šiandien jos kūriniai yra apkeliavę ne tik Lietuvą, bet ir pasaulines meno galerijas nuo Romos iki Niujorko, kur pelnė ne vieną reikšmingą tarptautinį apdovanojimą. Lepinama užsienio galerijų ir muziejų dėmesio, autorė visgi nelieka abejinga ir vietinėms parodinėms erdvėms ir, kaip visada, nesiriboja vienu žanru ir stiliumi, o eksperimentuoja įvairiausiose srityse.

Naujausioje tapybos parodoje „Mutabor“ žaidžiama mitiniu įsčių provaizdžiu – paveikslų kompozicijos dažnai konstruojamos kaip formuojanti ir auginanti erdvė, kur kiekvienas vaizduojamas personažas organiškai, lyg pirmaprade virkštele, susijungia su kitais ganėtinai painioje simbiozėje, įvaizdinančioje gyvybės genezę su pačiomis neįtikėčiausiomis mutacijomis, ar, kaip veikiausiai pasakytų pati kūrinių autorė, „mutaboracijomis“ – maginiais virsmais fantastinėmis gyvybės formomis. Štai šiais metais Tokijo Metropoliteno meno muziejuje Pasaulio kultūros kongresą sužavėjęs ir sidabro bei bronzos medalius pelnęs psichotropinis „Triušo urvas“ tampa erdve modalinei individuacijai, susidedančiai iš grynos tėkmės nuo vienokio būvio prie kitokio. Svarbi čia ir preindividuali būtis, būsena, esanti prieš individualumą ir tapatybę.

Gilyn į triušio urvą, tarsi į juodąją skylę įtraukiančio begalinio rato principu konstruojamoje kompozicijoje, kaip ir kituose parodos paveiksluose, laikas tarsi išnyksta, o gal tiesiog tampa ketvirtuoju išmatavimu... Jurgita savo kūriniuose įvaizdina „tamsiojo“ Herakleito idėjas, kad tikrovė anaiptol nėra nejudri ir nekintanti būsena, kad pasaulis – tai dinamiška, tekanti ir neaiški sankloda, nuolatinis vyksmas, kur tikrovės esmę geriausiai išreiškia transformacijos, visuotinės kaitos sąvokos.

Mes ir viskas aplink mus egzistuoja tarp būties ir nebūties, tarp gimties ir mirties virsmų, o tikrovės vaizdas yra tarsi niekuomet nesustojanti nuolatinė upės tėkmė. Nuo pat pirmos akimirkos šiame pasaulyje mes savo ar ne savo noru nuolatos kažkuo virstame. Pasaulyje neegzistuoja niekas, kas nebūtų nuolatinės transformacijos produktas. O ypač tai aktualu kūrybai, kur, kaip sako autorė, „jei tik pradedi liūliuoti pelkėje, procesas tampa klampus ir sustoja“.

Iš virsmo viskas randasi ir viskas į tai grįžta. Net mirtis nereiškia išnykimo ir absoliučios baigties, o yra tik vienos egzistavimo formos perėjimas į kitą. „Aš netikiu gyvenimu po mirties, nes aš netikiu, kad mirtis yra,– antrindama filosofui, teigia parodos autorė,– yra tik absoliutus sūkurio vientisumas“.

Dinamiškos išraiškos figūros, nutapytos nežabota energija trykštančiomis spalvomis pulsuoja gyvybe ir išduoda tapymo procesą autorei buvus kone jusline patirtimi. Ignoruodama iliuzinės erdvės perspektyvą ir rinkdamasi dvimatį vaizdavimą Jurgita vaizduojamų objektų išdėstymu ir lanksčiomis linijomis visgi sukuria traukos gilyn įspūdį tiek vizualiai, tiek siužetiškai. Jos darbai įtraukia, užvaldo mintis ir ilgam išlieka žiūrovo atmintyje, sukeldami galvoje tam tikrą sumaištį ir mąstymo virsmą.

Vieniems galbūt stipriau, kitiems menkiau, tačiau esu tikra, kad savo energetiniu poveikiu Jurgitos kūriniai į juos žvelgiantiems tampa tuo „mutabor“, paverčiančiu žiūrovą kita, laisvesne būtybe, nevaržoma gyvenimiškų standartų ir normų, nebijančia stebėtis ir stebinti, juoktis ir švęsti gyvenimą, bent tą akimirką pamiršusia burtažodį, kurį ištarus vėl grįš pilka banali kasdienybė.

O galbūt (norisi tikėti, kad bent pavieniais atvejais taip ir bus) pajutę gyvenimo polėkį Jurgitos kūriniuose, parodos lankytojai pasirinks nebeištarti burtažodžio, grąžinančio į įprastą pasaulį ir iš parodos išeis kiti – laisvesni, laimingesni, tikresni.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite