Angle down Atgal

Izraelio režisierius Yaron Shani: „Meilės trilogijoje“ mėginau užčiuopti aukščiausią meilės išraišką

2009 metais „Oskarui“ nominuotą filmą „Ajami“ sukūręs Izraelio režisierius Yaron Shani į festivalį „Kino pavasaris“ grįžo su trim filmais, kuriuose atskleidžiamos skirtingos meilės formos. Unikaliai sukurta „Meilės trilogija“ – vienas ryškiausių šių metų festivalio programos kūrinių.

Dramos „Nuogumas“ (Stripped, 2018) premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, „Mano akys“ (Chained, 2019) – Berlyne, o naujausioji dalis – „Atgimimas“ (Reborn, 2019) pristatyta Busane, Pietų Korėjoje. Visas „Meilės trilogijos“ dalis, pasak režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Y. Shani, galima žiūrėti bet kuria eilės tvarka, kaip atskirus kūrinius. Vis dėlto, pažiūrėjus visą rinkinį, pasakojimas įgis naujų reikšmių ir paveiks žiūrovą dar stipriau.

„Nuogume“ svarbia tema tampa seksualinė prievarta, filme „Mano akys“ pasakojama apie viską kontroliuoti įpratusio policininko asmeninę krizę, o „Atgimime“ pagrindinėmis herojėmis tampa trys moterys, save atrandančios viena kitos dėka.

Plačiau apie „Meilės trilogijos“ kūrimą pasakoja Tel Avive gyvenantis režisierius Y. Shani.

Yaron, visose „Meilės trilogijos“ dalyse kalbama apie įvairias meilės formas. Meilė čia – neromantiška, prieštaringa, įvairiapusiška. Koks yra jūsų meilės paaiškinimas?

Manau, kad kiekviena stipri ir gili patirtis gyvenime yra meilės išraiška. Trilogijoje mėginau užčiuopti pačius artimiausius ryšius – aukščiausią meilės išraišką: seksualinius santykius, tėvo ir sūnaus, tėvo ir dukros, brolių ir seserų ryšius, motinystę. Sigmundas Freudas sakė, kad ryšys tarp žmonių yra archetipiškiausias dalykas, įrodantis, kas mes esame, kas mums gyvenime svarbiausia ir kur eisime toliau. Filme mėginau visa tai perkelti į tamsiausius kampelius, nes būtent juose įvyksta mokymasis. Tada ateina ir malonė. Kitaip tariant, reikia tamsos, kad išmoktume vertinti šviesą.

Tuose tamsiuose kampeliuose nerasi plokščios meilės išraiškos kaip kine – romantiško, sintetinio ir supaprastinto santykių tarp vyrų ir moterų vaizdavimo. Gyvenimas – ne saldainis. Jis yra kur kas labiau komplikuotas ir gilus. Todėl ir mano filmai – ne pramoga. Norėčiau, kad mano darbas suteiktų psichologinių ir emocinių įrankių keliauti per šį vargą, kurį vadiname gyvenimu.

Kaip manote, kas lemia tą jūsų įvardytą gyvenimo komplikuotumą?

Manau, kad viena didžiausių dabarties problemų – esame labai vieniši. Modernios, vakarietiškos ir sekuliarios visuomenės išgyvena didelę vienatvę. Viena priežasčių – gyvenimas tapo per daug patogus. Mums nebereikia kitų, kad išgyventume. Patenkinti bazinius poreikius galime vieni. Tokioje situacijoje dingsta gyvenimo prasmė. Gyvenimas be kitų – betikslis ir visuomenei atnešantis daug nerimo ir prievartos.

Aš ieškau išėjimo. Per kančią, per iššūkius, bet ne per gražius žmones ir laimingus veidus. „Meilės trilogijoje“ nėra romantinės meilės su laiminga pabaiga. Joje – abi meilės pusės.

Kada pradėjote dirbti prie šio tris filmus apimančio projekto?

Visi darbai prasidėjo prieš aštuonerius metus. Ketverius iš jų užtruko išgryninti personažus, jų istorijas. Tuomet maždaug metus chronologine tvarka vyko filmavimai. Pasakojimas vystėsi laike – scena po scenos, istorija po istorijos. Visus metus vykusį veiksmą, t. y. tris dalis, nufilmavome per maždaug šešiasdešimt dienų. Tuomet dvejus metus vyko montažo darbai.

Filmo „Nuogumas“ anonsas:

Kadras iš filmo NUOGUMAS
Kadras iš filmo NUOGUMAS

Šis projektas neįprastas – nebuvo scenarijaus, kurį duočiau profesionaliems aktoriams perskaityti, o jie imtų ir pagal jį suvaidintų. Įprastai vaidybinis filmas montuojamas iš maždaug 16 valandų medžiagos, mes jos turėjome 180 valandų, o visa tai buvo nufilmuota keliomis kino kameromis. Dvi kameros vaizdą sekė vienu metu. Taigi buvo milžiniškas medžiagos kiekis. Pirmoji visos trilogijos versija buvo 14 valandų trukmės.

Kodėl nusprendėte šį filmą režisuoti kitaip, netradiciškai? Kodėl pasirinkote sudėtingesnį kelią?

Gyvename melagingoje realybėje, melagingoje kultūroje. Tai pastebima visose srityse – žurnalistikoje, mene, kine, muzikoje. Esame suvynioti į labai patogią, sintetinę esybę, kuri, mano manymu, mus pastato į labai problematišką padėtį gyvenimo prasmės, psichologinės sveikatos atžvilgiu. Noriu pabandyti užčiuopti prasmingą patirtį, kuri yra pripildyta tiesos. Todėl suteikiu erdvės nekontroliuojamam žmogiškos patirties chaosui. Praradus kontrolę, kyla egzistencinis chaosas, su juo personažas turi susidoroti. Tai įveikęs, jis paauga, supranta kažką naujo. Štai ką reiškia mesti sau iššūkį. Įprastas kino kūrimas to nesiūlo. Jis labai sterilus, saugus, sukonstruotas.

Ar ir dokumentiką laikote forma, kuriai trūksta tiesos?

Manau, kad būtent per vaidybinį kiną galima pavaizduoti labai daug, patekti ten, kur dokumentika negali prieiti. Prieš kamerą tikrų žmonių asmeniškiausi momentai nepasiekiami, todėl kamerą jungiu priešais personažus, kuriuos sukūriau tam, kad nusileisčiau iki pat jų egzistencijos gelmės, iki asmeniškiausių gyvenimo momentų. Taip pat noriu, kad tie momentai būtų autentiški. To negaliu nei parašyti, nei surežisuoti ir netikiu, kad tai galima suvaidinti. Taigi to siekiu pasirinkdamas tinkamus žmones, kurie turi daug bendro su personažais.

Pavyzdžiui, dalyje „Mano akys“ pagrindinį veikėją – policininką Rašį – vaidina 16 metų policininku dirbęs Eranas. Jis nemąsto kaip aktorius – ką ir kaip vaidinti, kaip jis atrodo... Jam nerūpi, kaip vėliau pasisuks jo aktorystės karjera, jis tiesiog būna savimi. Ką aš darau? Perkeliu jį į štai tokią patirtį: naujuose namuose jis susipažįsta su savo žmonos ir dukros personažais, užmezga su jais emocinį ryšį, pamažu pradeda save identifikuoti su šiuo personažu. Tuose jo fikciniuose namuose improvizavimo dar prieš filmavimus.

Papasakokite, kaip vyko filmavimas?

Kai filmuojame, suteikiu jiems galimybę istoriją išgyventi, tačiau pačios istorijos jie nežino, gairių irgi nėra. Iš jų nieko nereikalauju, jie tiesiog turi būti savo personažais, o gyvenimas, istorija vystosi patys. Tad, jei kažkas beldžiasi į duris, jiems tai yra visiška staigmena. Kai jie atidaro duris ir pamato žmogų – tą asmenį jie mato pirmąkart gyvenime. Emociškai ir psichologiškai toks būdas saugus, nes aktoriai žino savo ribas ir patys sprendžia, kiek toli gali nueiti. Žinoma, jie ne visai kontroliuoja situaciją. Todėl verkia, juokiasi ir nustemba iš tikrųjų. Taip dirbdamas jaučiausi tarsi viena mano koja būtų realybėje, o kita – fikcijoje.

Filmo „Mano akys“ anonsas:

Kadras iš filmo MANO AKYS
Kadras iš filmo MANO AKYS

Ar policininko istoriją, kurią ekrane išgyveno Erano Naimo suvaidintas personažas, sugalvojote pats?

Dalis „Mano akys“ yra pagrįstas tikra vieno Izraelio policininko istorija, kuris, apieškojęs du jaunuolius, buvo apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Šis pareigūnas buvo atleistas ir apie vienerius metus praleido namuose. Jį ištiko krizė. Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo nekaltas, jaunuoliai melavo.

Prieš daugiau nei dešimtmetį E. Naimas vaidino mano filme. Tuo metu jis ir prarado savo pareigas policijoje. Kadangi kartu dirbome, buvome labai artimi. Mačiau, kokią krizę jis išgyveno, kai neteko darbo. Jis buvo labai gerbiamas asmuo, itin sėkmingas pareigūnas, tačiau staiga prarado viską – šeimą, orumą... Pradėjus galvoti apie naują projektą, prisiminiau jo istoriją. Pamaniau, kad būtų be galo įdomu, jei jis išgyventų kitokią, tačiau tam tikru požiūriu artimą istoriją.

Filmo „Atgimimas“ anonsas:

Kadras iš filmo ATGIMIMAS
Kadras iš filmo ATGIMIMAS

Visose trilogijos dalyse vaidina ir daugiau neprofesionalių aktorių. Kaip suradote juos?

Ieškojome įvairiais būdais. Klausinėjau pažįstamų, prašiau jų atsivesti savo draugus. Turėjau kelis asistentus, kurie ieškojo žmonių. Daug bendravau, nemažai žmonių pats pažįstu. Jauno muzikanto ir jo draugų, kuriuos matome „Nuogume“, ieškojome per muzikos mokyklas. Kviesdavome juos į muzikines sesijas, susitikimus. Su atėjusiais jaunuoliais kalbėdavomės apie gyvenimą, rengdavome improvizacijas, atlikdavome įvairius pratimus. Tokiu būdu laikui bėgant juos pažinau.

Kai apsispręsdavau, kas bus filmo personažas, tas asmuo man ir padiktuodavo personažo charakterį ir istoriją. Daugeliu atvejų mano pasirinkti asmenys ganėtinai ryškiai skyrėsi nuo to, kaip juos įsivaizdavau. Todėl reikėjo keisti personažų istorijas, kad jos būtų panašios į atrinktų žmonių.

„Nuogume“ ryški seksualinės prievartos tema. Per televizijos naujienas pasakojama apie vyrą, kuris masiškai prievartauja moteris. Ar tai turi ryšio su tikrais įvykiais Izraelyje?

Taip, bet tai įvyko maždaug prieš trisdešimt metų. Kilo milžiniška panika, psichopato aukomis tapo labai daug moterų. Tai tęsėsi mėnesių mėnesius… Seksualinis smurtas – didelė problema mūsų visuomenėje, tačiau dabarties įvykiai visai neprimena šios vieno prievartautojo istorijos. To nebuvo pastaruosius dvidešimt ar trisdešimt metųVisų trilogijos personažų gyvenimai yra įkvėpti tikrų įvykių, surišti su tam tikromis istorijomis. Aš iš tikrųjų gilinausi į prostituciją, akušeriją, įsivaikinimą, seksualines traumas, jaunuolių susidomėjimą pornografija. Nagrinėdamas visas šias temas sugalvojau ir istorijas, kurios galėtų įvykti šiandien. Mano įkvėpimo šaltinis – stebėjimas, o ne vaizduotė.

Kalbino Auksė Podolskytė

„Kino pavasario“ filmais Lietuvos teritorijoje galima mėgautis penkiose platformose: naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje, internetinėje namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“, „TV3 Grupės“ turinio platformoje „Go3“, „Cgates“ SUMANIOS TV „Kino klube“ ir kino platformoje „Kinofondas“.

Festivalio namuose repertuaras: https://kinopavasaris.lt/lt/programa?p=803

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite