Nuotraukos iš pašnekovo albumo
Angle down Atgal

Inkilas – lobio slėptuvė? Kodėl gi ne!

Pavasaris – inkilų kėlimo metas, kai laukiame sugrįžtančių paukščių. Tačiau marijampoliečio Andriaus Kukio į medžius įkelti inkilai vilioja ne tik sparnuočius, bet ir lobių ieškotojus.

Keliaudamas aptinka gražias vietas

Draugai ir bendražygiai Andrių pažįsta kaip aistringą keliautoją, orientacininką ir protmūšių dalyvį.

– Protmūšiai tapo netikėta aistra, kai į juos įsitraukiau gal prieš šešerius metus. Tada su Marijampolės dviratininkais buvome žygyje, tik ką apsistoję poilsiui stovykloje. Paskambinęs draugas pasakė, kad užsiregistravo protmūšiui, o į komandą įtraukė ir mane. Dar pridūrė, kad mano dalyvavimas būtinas. Galvosūkiai man visada patiko, visgi pasiūlymas buvo netikėtas. Vėliau protmūšiai net labai įtraukė, – pasakoja Andrius.

Intelektiniai žaidimai, pasak jo, labiausiai džiugina bendraminčių buvimu kartu ir gerai praleistu laiku. Andriui lengviausia gvildenti klausimus apie gamtą, keliones, ypač po Lietuvą.

– Keliauti vienam ar su kompanija man vienodai smagu. Dviračiu, pėsčiomis ir slidėmis, kurios šiemet buvo labai populiarios. Taigi net užklupusi pandemija turėjo pliusų – visi, anksčiau neprisiruošdavę pajudėti, dabar galėjo pasidžiaugti gražia žiema, pasigrožėti savo krašto gamta. Slidėmis aš taip pat pasiekiau tokias įspūdingas vietas, į kurias šiaip pėsčiomis nebūčiau pakliuvęs, – sako Andrius.

Inkilų kėlimą pavertė švente

Prieš kelerius metus bevaikščiodamas žiemą miške Andrius užsisvajojo apie artėjantį pavasarį, grįžtančius paukščius ir jam, Marijampolės dviratininkų klubo lyderiui, kilo mintis pagaminti inkilų ir juos iškelti. Šia idėja jis pasidalijo su klubo nariais ir suorganizavo susitikimą su Buktos girininkijos eiguliu, kuris labai įdomiai papasakojo apie mišką, jo gyventojus, parodė neįtikėtinai gražias ir paslaptingas vietas. Pavasarį dviratininkai į mišką važiavo jau su savo pagamintais inkilais.

– Inkilų kėlimas tapo tradicija. Kiek jų iškėlėme per visus šiuos metus, neskaičiavome, aš – gal apie 20. Bet ne skaičius esmė. Svarbiausia – buvimas gamtoje ir geras darbas. Ketverius metus organizavau inkilų kėlimo šventes, kasmet būdavo susirenkame kartu Suvalkijoje, Aukštaitijoje ar Dzūkijoje, verdame košę, kabiname inkilus, dalijamės įspūdžiais. Deja, pernai Rumšiškėse turėjusi vykti šventė buvo atšaukta dėl pandemijos. Šiemet taip pat nesusitikome. Vis dėlto akcija vyko. Sugalvojau, kad visi, norintys kelti inkilus, tai gali daryti savo mieste ar kaime ir dalintis videoįrašais. Virtualiai bendravome, vertinome inkilus, grožėjomės darbais. Džiugu, kad mūsų bendruomenėje – plačiai mąstantys, gamtą saugantys žmonės, atrandantys daug įdomių sprendimų, kaip jai nepakenkti, – pasakoja šių švenčių iniciatorius A. Kukis.

Šiemet nuo kovo 15 iki 28 d. vykusioje šventėje išrinktų gražiausio inkilo, geriausios maskuotės, įdomiausios istorijos nominacijų nugalėtojams, kaip ir kasmet, atiteko Andriaus įsteigti atminimo medaliai ir Lietuvos lobiautojų asociacijos medinės monetėlės. Nenustebkite – pasirodo, inkilas gali būti ne tik paukščio namai, bet ir lobio slėptuvė!

Ne tik ieško, bet ir slepia

Suvienijęs visus savo pomėgius A. Kukis susidomėjo „Džyokešing“ (angl. – „Geocaching“) žaidimais ir tapo Lietuvos lobiautojų asociacijos entuziastu. Šis žaidimas tiesiogiai susijęs su geografija, judėjimu pėsčiomis, dviračiu, automobiliu ir slėptuvių ieškojimu. Paprastai slėptuvės ieškomos pasitelkiant šiuolaikinę navigacijos sistemą – GPS ir naudojant GPS įrenginį, išmanųjį telefoną. O lobiai slepiami vietose, kurios kažkuo įdomios, turi kultūrinę, pažintinę ar istorinę vertę, arba slėptuvę dedikuojant pavyzdžiui: parkui, žymiam žmogui, įvykiui, architektūros paminklui ir pan. Pasaulyje šio žaidimo entuziastų bendruomenę sudaro per 2 milijonai narių, paslėpta daugiau nei 6 milijonai lobių. Lietuvoje šiuo metu užregistruota beveik 3 tūkst. veikiančių slėptuvių.

Andrius yra paslėpęs apie 200 lobių, iš jų keliolika –Marijampolėje.

– Žaidimo esmė – virtualus būdas pamatyti žmonių aplankytas vietas. Tad savo slėptuvėmis noriu keliautojų dėmesį atkreipti į savo miestą, kurį labai myliu ir siekiu, kad jį pažintų kuo daugiau žmonių. Pagal programėlės užuominas slėptuvės vieta nurodoma 5 metrų tikslumu. Tai gali būtų pašto dėžutė, beržas, paprastas akmenėlis prie tvoros ar inkilas. Ieškantis lobio, be abejo, dairysis, pamatys, pasigrožės, įsimins ir kitiems papasakos apie tai, ką mato aplinkui, – sako A. Kukis.

Pirmą slėptuvę Marijampolėje Andrius buvo įrengęs prie traukinių stoties, kurios pastatas jam – pats gražiausias mieste. Netrukus tinklapyje pasirodė motociklais keliavusių vyrų žinutė apie tai, kokį gražų miestą – Marijampolę – aptiko pagal programėlę ieškodami lobio. O Buktos pažintiniame take įrengta slėptuvė šiemet vykusiuose nacionaliniuose Lietuvos lobių ieškotojų apdovanojimuose buvo išrinkta geriausia „multi“ tipo slėptuve Lietuvoje. „Man tai labai didelis įvertinimas, nes šio tipo lobių mūsų šalyje labai daug“, – džiaugiasi Andrius.

Kitų paslėptus lobius Andrius sako kartais iškart pamato, o kartais prieš išvykstant į paieškas turi išspręsti sudėtingas užduotis, kad gautų koordinates, pagal kurias galėtų leistis į kelią.

– Marijampolėje irgi buvo toks, kurio ieškant reikėjo labai daug padirbėti ir tik per kelias dienas išsiaiškinti, kur jis paslėptas. Dabar ruošiuosi paslėpti lobiuką „Malonny“ tema. Jo ieškantiems teks atlikti daug užduočių. Planuose ir penkių taškų virtuali paieška Šešupės pakrante, kad visi pamatytų, kaip ji išgražėjusi, kaip mes čia tvarkomės ir išvis puikiai gyvename. Be abejo, yra ir negerų dalykų, kurių nei patys toleruojame, nei kitiems apie tai norime pasakoti, nes nėra prasmės. Geriau matyti ir rodyti tai, kas yra gražu, – optimistiškai kalba Andrius.

 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite