Angle down Atgal

Gi­minės me­dis iš­si­ša­ko­jo į se­no­jo Rad­vi­liš­kio is­to­riją

„Tai, ką mes da­bar tu­ri­me – laisvę, laisvą žodį, nėra duo­tybė. Tai rei­kia gerb­ti ir ži­no­ti, kas bu­vo praei­ty­je“, – sa­ko srž. mjr. Al­vy­das Ta­mo­šiū­nas, feis­bu­ko pus­la­pio „Se­na­sis Rad­vi­liš­kis ir ra­jo­nas“ su­ma­ny­to­jas. Lie­tu­vos ka­riuo­menė­je tar­nau­jan­tis vy­ras įsi­ti­kinęs, kad rei­kia domė­tis sa­vo kraš­to is­to­ri­ja, nes per ją at­skleid­žia­mas vaiz­das, ko­kia bu­vo mūsų ša­lis, kai mes pa­tys dar ne­gy­ve­no­me. Sa­vo idėją da­ly­tis Rad­vi­liš­kio kraš­to is­to­ri­niais kad­rais jis iš­vystė į rimtą pro­jektą, kurį iš­lai­ky­ti pa­de­da jau ir ki­ti tau­tie­čiai – kai ku­rie net iš to­limųjų už­sie­nio ša­lių.

Kviečia prisidėti prie Radviliškio krašto dėlionės

Naujos nuotraukos, menančios senąjį Radviliškį ir jo apylinkes, Alvydą pasiekia dažnai. Štai net ir per mūsų pokalbį į jo pašto dėžutę atskriejo Šeduvos malūno istorinis kadras. „Jų norisi daugiau, norisi, kad žmonės negalvotų, jog turimos nuotraukos yra vien jų šeimos praeitis. Jeigu turite nuotraukų, susijusių su mūsų kraštu, pasidalykite“, – ragina puslapio įkūrėjas.

Nesvarbu, ar tai jūsų prosenelis, vilkintis karinę uniformą, ar seniai nugriauti pastatai, naudoti kasdieniai daiktai – viskas gali būti įdomu ir tapti nedidele didelės Radviliškio krašto istorijos dėlionės dalimi. „Net ir tokio mažo miestelio kaip Radviliškis istorinis vizualinis kontekstas leidžia įsivaizduoti, kas buvo ir kituose kraštuose, miesteliuose ar kaimuose, kaip atrodė Lietuva“, – sako pašnekovas.

Dabar fotografijų ir kitų istorinių dokumentų puslapyje sukaupta per 4,5 tūkstančio. Sekėjų skaičius taip pat auga. Per ketverius gyvavimo metus „Senasis Radviliškis ir rajonas“ pritraukė daugiau nei 5 tūkstančius gerbėjų. Žmonėms smalsu pažvelgti į praeitį – kai kuriems prisiminti, gal ir ašarą nubraukti, o kitiems įvairias vietas išvysti pirmąkart.

Se­no­sios Rad­vi­liš­kio baž­ny­čios mon­ta­žas da­bar­tinė­je ap­lin­ko­je. Baž­ny­čia su­degė per karą.
Se­no­sios Rad­vi­liš­kio baž­ny­čios mon­ta­žas da­bar­tinė­je ap­lin­ko­je. Baž­ny­čia su­degė per karą.

Bendruomenėje susikaupusi gyvoji atmintis“

A. Tamošiūnas yra Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vyriausiasis puskarininkis. Vyras krimto istorijos studijas, tad ši sritis jam artima. Anot pašnekovo, mūsų šalis ypatinga dėl gražių istorinių vietų, pastatų, pasakojančių svarbius ir ryškius praeities momentus. Nemažai gimtinės jis sako jau apkeliavęs, bet kaskart atranda ką nors naujo: „Maniau, kad jau daug esu atradęs, daug detalių žinau apie Lietuvą, bet net ši koronaviruso situacija privertė suprasti, kad dar daug buvo neatrasta.“

Bet ne tik iš meilės tėvynei gimė idėja sukurti feisbuko puslapį „Senasis Radviliškis ir rajonas“. Viskas prasidėjo nuo A. Tamošiūno šeimos genealoginio medžio. Ieškodamas ir rinkdamas informaciją apie giminę, suprato, kad prikaupė labai daug nuotraukų ir dokumentų, kurie su jo šeima nesusiję, bet gali atverti daug krašto istorijos vingių. „Supratau, kad bendruomenėje yra susikaupusi gyvoji Radviliškio praeities atmintis, kuri niekur nebuvo užfiksuota“, – sako pašnekovas.

Kilo mintis tai paviešinti socialiniame tinkle. Prieš ketverius metus pradėta iniciatyva tapo atradimu ir jam pačiam, ir Radviliškio žmonėms. Kad puslapis augtų, skatinti nereikėjo – žmonės vieni per kitus ėmė pildyti Alvydo renkamų nuotraukų kolekciją.

And­rius Druč­kus, po­ka­rio re­zis­ten­ci­jos da­ly­vis, par­ti­zanų fo­tog­ra­fas, gy­venęs ke­le­rius me­tus Rad­vi­liš­ky­je.
And­rius Druč­kus, po­ka­rio re­zis­ten­ci­jos da­ly­vis, par­ti­zanų fo­tog­ra­fas, gy­venęs ke­le­rius me­tus Rad­vi­liš­ky­je.

Pas Alvydą – net su keliais albumais

Visos nuotraukos ir dokumentai, matomi viešojoje erdvėje, yra originalų kopijos. „Gal dėl to žmonės ir nebijo rodyti, siųsti, nes žino, kad originalą galės pasilikti, o aš tik nusifotografuosiu“, – svarsto puslapio įkūrėjas.

Nors laikai ir seni, tačiau žmonės, anot jo, šeimos archyvų turi prikaupę daug. Kai kurie atsineša po kelis albumus, tad natūraliai jau tenka atsirinkti, ką persifotografuoti ir paskelbti. „Žmonės turi daug įvairių nuotraukų, tačiau kai kurie mano, kad tai tik jų šeimos istorija, bet juk per ją atsiskleidžia ir Radviliškio krašto istorija, net ir Lietuvos. Daug ką galima pasakyti, tarkime, pažiūrėjus į kariškių arba geležinkeliečių aprangas“, – sako.

Nuotraukos apima laikotarpį nuo Pirmojo pasaulinio karo iki sovietmečio laikų. Yra net viena fotografija, kurioje stovi radviliškiečių šeima, o už jų, regis, sunkiai suvokiamas vaizdas: stovi trys kariškiai – du rusai ir vienas vokietis. Tai, pasak A. Tamošiūno, bermontininkai. „Tai ypatinga nuotrauka, juk rusai ir vokiečiai kartu nesifotografuodavo. Ji yra 1919 metų“, – teigia pašnekovas.

Radau save!“

Pamažu vystęsis projektas neigiamų komentarų nesulaukia, o štai grįžtamasis ryšys jaučiamas stiprus. Viešojoje erdvėje paskelbiamos fotografijos radviliškiečius priverčia maloniai nustebti – žmonės atranda pažįstamų veidų, kai kurie išvysta net save, prisipažindami, kad tokios nuotraukos savo archyve net neturėję.

Po nuolat atnaujinamomis nuotraukomis pasipila komentarų: „Radau ir save, ir draugus. Nuostabu!“, „Pamenu, kai tai vyko, sėdėjau tribūnose ir stebėjau pasirodymą“, „Oi, kiek pažįstamų veidų!“ Tiesa, būna ir patikslinimų. „Būna, kad po viena ar kita nuotrauka kažkas parašo patikslinimą arba priduria, papildo ką nors. Būna, kad prideda ir nuotrauką komentare, kurios iki šiol nebuvo siuntę, kurios neturėjau. Tai labai smagu, žmonės mato, domisi. Toks ir buvo tikslas – kad gyvoji atmintis neišnyktų“, – patikina.

Apie viską Alvydas kalba labai entuziastingai ir pats džiaugiasi, kad į procesą noriai įsitraukė kiti, nepagailėdami turimų archyvų vaizdų: „Radviliškiečiai išsibarstę yra ne tik po Lietuvą, bet ir po pasaulį. Atsiunčia nuotraukų iš Amerikos, Kanados, Europos šalių. Žmonės tiesiog parašo ir padėkoja, kad yra toks puslapis, kad yra tokia galimybė išvysti save ar seniai matytas vietas.“

Srž. mjr. Al­vy­das Ta­mo­šiū­nas sa­ko, kad platė­jan­tis sekėjų ra­tas su­tei­kia daug vil­čių – kuo dau­giau žmo­nių pa­ma­tys pus­lapį, tuo dau­giau ga­li­my­bių, kad at­si­ras ne­ma­tytų, uni­ka­lių fo­tog­ra­fijų ar do­ku­mentų.
Srž. mjr. Al­vy­das Ta­mo­šiū­nas sa­ko, kad platė­jan­tis sekėjų ra­tas su­tei­kia daug vil­čių – kuo dau­giau žmo­nių pa­ma­tys pus­lapį, tuo dau­giau ga­li­my­bių, kad at­si­ras ne­ma­tytų, uni­ka­lių fo­tog­ra­fijų ar do­ku­mentų.
„Net ir to­kio ne­di­de­lio mies­te­lio kaip Rad­vi­liš­kis is­to­ri­nis vi­zua­li­nis kon­teks­tas leid­žia įsi­vaiz­duo­ti, kas bu­vo ir ki­tuo­se kraš­tuo­se, mies­te­liuo­se ar kai­muo­se, kaip at­rodė Lie­tu­va“, – sa­ko Al­vy­das.
„Net ir to­kio ne­di­de­lio mies­te­lio kaip Rad­vi­liš­kis is­to­ri­nis vi­zua­li­nis kon­teks­tas leid­žia įsi­vaiz­duo­ti, kas bu­vo ir ki­tuo­se kraš­tuo­se, mies­te­liuo­se ar kai­muo­se, kaip at­rodė Lie­tu­va“, – sa­ko Al­vy­das.

Atradimai

Į puskarininkio kaupiamą archyvą yra pakliuvę labai netikėtų atradimų. Pavyzdžiui, rinkdamas medžiagą, sako sužinojęs, kad Radviliškyje gyvena 90-metis Aleksandras – paskutinis Šilėnų poligone 1940 metais
gyvai matęs „Lituanica II“ lėktuvą, pasmerktą sunaikinti.

Taip pat įdomus faktas, jog Radviliškio geležinkeliečiai perveždavo Lietuvos teritorijoje partizanus, pristabdydavo sutartoje vietoje krovininį traukinį, kad galėtų sulipti kam reikia, ir sutartoje vietoje, vėl sumažindami greitį, paleisdavo „pakeleivius“. Išduoti mašinistai buvo ištremti. Nustebino ir faktas, kad mieste stovėjo Gedimino pilies kopija…

„Daug yra įdomių dalykų, pavyzdžiui, Radviliškyje buvo partizanų fotografas Andrius Dručkus. Atvykdavo iš miesto. Kad niekas nesuprastų, neįtartų, juostos pradžioje būdavo nufotografuoti neutralūs vaizdai, viduryje jau partizanų nuotraukos, o pabaigoje vėl kažkokie gamtos ar kiti vaizdai“, – pasakoja Alvydas.

Vienas iš įdomesnių atradimų ir istorijų yra JAV išleista knyga apie Šiaulėnų gyvenvietę – „Shavlan“. Autorė Eunice Blecker, remdamasi savo močiutės Saros Taube prisiminimais, gana detaliai aprašė Šiaulėnų žydų bendruomenės gyvenimą, buitį, tradicijas. Knygą anglų kalba galima įsigyti internetu. „Gal kažkada ji bus išversta ir į lietuvių kalbą“, – viliasi.

Anot pašnekovo, ne mažiau už išsaugotas nuotraukas svarbūs žmonių prisiminimai, tad viską, ką išgirsta, stengiasi užfiksuoti, išsaugoti. „Iš tiesų dar yra daug lobynų, kurių žmonės turi savo namuose. Baisu pagalvoti, kad kai kurie šeimos albumus tiesiog sukūrena... Apskritai svarbu žinoti savo giminės istoriją. O juk yra įrodyta, kad trečia ar tolimesnė kartos savo giminės istorijos išvis nebežino“, – sako A. Tamošiūnas.

Šiaulių regionas – unikalus istorine prasme

Žvelgdamas į ateitį, Alvydas turi viziją visą sukauptą medžiagą perkelti ir į interneto svetainę. „Interneto puslapyje būtų galima visą medžiagą susisteminti pagal metus, pagal temas, pagal vietoves. Bet tam reikia geranoriškų ir interneto svetainių kūrybą išmanančių savanorių pagalbos. Bandžiau pats rasti tokią paslaugą galinčių suteikti asmenų ar institucijų – nepavyko“, – sako jis.

Beje, pasak Alvydo, istorinį mūsų krašto unikalumą reikėtų įprasminti labiau. „Mano galva, Šiaulių regionas, Šiaurės Lietuva turi be galo didelį ir neišnaudotą turizmui patrauklių temų potencialą. Aš, kaip karo istorikas, matau pakankamai temų, kad būtų sukurtas net Šiaurės Lietuvos Vytauto Didžiojo karo muziejaus filialas. Būtų galima pateikti tokias tematikas: Saulės mūšio, sukilimų – 1769, 1794, 1831, 1864 m., Nepriklausomybes kovų, 1949 m. partizanų vadų suvažiavimo. Dauguma temų yra unikalios ir veiksmas vykęs tik mūsų regione“, – tikina A. Tamošiūnas.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite