Angle down Atgal

Fo­tog­ra­fuo­ti saulė­lyd­žius – ba­na­lu

Ka­dai­se su se­ne­liu rau­do­nuo­jan­čia­me kam­barė­ly­je ryš­kinęs nuo­trau­kas ir vai­kiš­kai žavėję­sis fo­tog­ra­fi­ja, šiau­lie­tis And­rius La­maus­kas bu­vo ją il­gam pa­metęs. Kaip vėl su­ra­do ir kodėl juokė­si, Lie­tu­vos pa­šte ne­se­niai at­si­ėmęs auk­so me­dalį už ge­riau­sią gam­tos kadrą tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se?

Trečios kartos fotografas

„Būnu fotografu, kai nedirbu“, – šypteli A. Lamauskas, „Ergolain“ holdingo komercijos direktorius. Atsakingas postas gyvenimą padalija Vilniui ir gimtiesiems Šiauliams. Tiesa, pastarajame mieste jis leidžia tik savaitgalius. Karantino metas versle – ypač nelengvas. Pasitaiko bemiegių naktų ir šalto prakaito. „Tam, kad pasiektumei tą patį rezultatą, reikia bėgti tris kartus greičiau“, – dabartinę situaciją apibūdina A. Lamauskas.

Fotografijai lieka ne tik mažiau laiko, bet ir galimybių: uždarytos valstybių sienos, ištuštėjusios gatvės, laike ir ore pakibęs šiauliečio fotografijos projektas žinomų žmonių virtuvėse. Tačiau kai užsidaro durys, atsidaro langas. „Dabar ištraukiu senus savo kadrus ir peržiūriu juos naujomis akimis, kitu kampu. Per įgytą patirtį, pasaulio pažinimą tie kadrai – retušuoti, redaguoti – nuskamba naujomis natomis“, – pasakoja A. Lamauskas.

Karantino laikotarpiu fotografas taip pat peržiūrinėja iš Kauno parsivežtą šeimos nuotraukų archyvą – devynias dėžes nuotraukų albumų, kuriuose šeimos ir bendruomenės momentus fiksavo A. Lamausko senelis. „Jis buvo Kauno inteligentas, inžinierius, Karo mokyklą baigęs prie Smetonos. Irgi vardu Andrius. Savo inžinerinę patirtį norėjo perduoti vaikams, bet mano tėvukas – muzikantas, jo sesuo, mano teta, – profesionali dailininkė, keramikė. Beliko anūkai“, – nusijuokia pašnekovas.

A. Lamausko vaikystės prisiminimuose – senelis, spragsintis fotoaparato mygtuku, susirangiusios juostelės, raudonuojantis kambarys, kuriame blankūs išplaukę kadrai virsta ryškiais ir gyvais. „Senelio fotografija dažniausiai būdavo susijusi su šeimos rato prisiminimais. Kalbu apie tai ir toks graudulys širdy ima... Iš tiesų skenuoju jo nuotraukas. Noriu, kad išliktų – galbūt sūnui ar jo vaikams bus įdomu pasižiūrėti. Juk dabar žmonės kitokie – nuotraukose labiau grožisi savimi, o šeimos samprata, ypač žiūrint į Vakarų pasaulį, darosi vis neapčiuopiamesnė“, – sako fotografas.

Iš senelio perėmęs fotografijos žinias, A. Lamauskas vėliau tapo tėčio, kuris taip pat fotografavo, talkininku. Yra išsaugojęs jo „Smenos“ fotoaparatą: nors senučiukas, vis dar veikia. „Kartais su juo paišdykauju“, – šypteli.

„A. No­rei­kos ne­bėra ir aš dau­giau tos aki­mir­kos nie­ka­da ne­be­pa­kar­to­siu, ne­pa­gau­siu. O jei­gu ji būtų stu­di­jo­je, at­si­rastų dirb­ti­nu­mo“, – sa­ko A. La­maus­kas. (A. La­maus­ko nuo­tr.)
„A. No­rei­kos ne­bėra ir aš dau­giau tos aki­mir­kos nie­ka­da ne­be­pa­kar­to­siu, ne­pa­gau­siu. O jei­gu ji būtų stu­di­jo­je, at­si­rastų dirb­ti­nu­mo“, – sa­ko A. La­maus­kas. (A. La­maus­ko nuo­tr.)

Lemtingas susitikimas

Savo paties „Smeną“ A. Lamauskas gavo būdamas mokykloje, maždaug šeštoje klasėje. Sako, kad tuo metu kadrų gaudymas buvo daugiau žaidimas. Rimčiau fotografuoti pradėjo, kai ėmė studijuoti dailės pedagogiką tuomečiame Šiaulių pedagogikos institute. Tada fotografavo su sovietiniu stebuklu – „Zenitu“ – ir, paragintas kursioko, dabar žinomo fotografo Gintauto Tumulio, 1988 m. Šiaulių viešojoje bibliotekoje surengė savo pirmąją autorinę parodą „Retrospektyva“.

Antroji A. Lamausko autorinė paroda dienos šviesą išvydo tik po trisdešimties metų, 2018-aisiais. Baigęs studijas, A. Lamauskas sukūrė šeimą, gimė sūnus. Kadangi kantrybės pedagoginiam darbui neturėjo, teko suktis kitaip – ilgiems metams įtraukė verslai. Vis tik fotografija visada buvo kažkur šalia – per šeimos šventes, atostogas. Ir, sulėtėjus gyvenimo tempui, rado būdą, kaip sugrįžti į šiauliečio gyvenimą.

„Prieš septynerius ar aštuonerius metus artimiau susipažinau su „Fotografijos namų“ įkūrėju, fotografu Rolandu Parafinavičiumi. Jis organizavo susitikimą su žinomu fotomenininku Algimantu Aleksandravičiumi. Paskaita buvo labai įdomi, labai užkabino, o kai ji baigėsi, turėjome galimybę parodyti keletą savo fotoportretinių nuotraukų. Atsitiktine tvarka buvau atrinkęs tris, bet pasidarė taip gėda... Juk A. Aleksandravičius – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, o aš? Nutariau nuotraukų nerodyti, mačiau, kad ir kiti pradėjo muistytis. Bet atsirado drąsuolių. A. Aleksandravičius labai kultūringai įvertino jų nuotraukas, o kai atėjo mano eilė, buvo labai nustebęs, kad nuotraukos nei karpytos, nei retušuotos. Apie tai tuo metu neturėjau jokio supratimo – kaip buvo kadre, taip ir atnešiau. Reziumė:, gavau dovanų jo knygą su autografu kaip vienas geriausiai įvertintųjų. Tai buvo vidinis šūvis širdy, sugrąžinęs mane į fotografiją“, – pasakoja A. Lamauskas.

„Kartą Ita­li­jo­je te­ko fo­tog­ra­fuo­ti tur­gaus pre­keivį, ku­ris, ka­po­da­mas tuną, man rėkė – ne­fo­tog­ra­fuok! Bet auk­sinė tai­syklė: pir­ma fo­tog­ra­fuo­ji, o pa­skui žiū­ri, kas bus“, – pa­sa­ko­ja A. La­maus­kas. (A. La­maus­ko nuo­tr.)
„Kartą Ita­li­jo­je te­ko fo­tog­ra­fuo­ti tur­gaus pre­keivį, ku­ris, ka­po­da­mas tuną, man rėkė – ne­fo­tog­ra­fuok! Bet auk­sinė tai­syklė: pir­ma fo­tog­ra­fuo­ji, o pa­skui žiū­ri, kas bus“, – pa­sa­ko­ja A. La­maus­kas. (A. La­maus­ko nuo­tr.)
Fo­tog­ra­fija A. La­maus­kas sudomino ir žmoną – Laimą Ind­ra­šaitę-La­maus­kienę. Šia­me kad­re, taip pat ir „Etap­lius“ vir­še­ly­je, vyrą įam­ži­no būtent ji. (L. Ind­ra­šaitės-La­maus­kienės nuo­tr.)
Fo­tog­ra­fija A. La­maus­kas sudomino ir žmoną – Laimą Ind­ra­šaitę-La­maus­kienę. Šia­me kad­re, taip pat ir „Etap­lius“ vir­še­ly­je, vyrą įam­ži­no būtent ji. (L. Ind­ra­šaitės-La­maus­kienės nuo­tr.)

Pirma fotografuoji, o paskui žiūri, kas bus“

Nuo to laiko jis surengė septynias autorines parodas, išleido fotoalbumų, dalyvavo įvairiuose projektuose, tapo vienu iš „Fotografijos namų“ asociacijos įkūrėjų ir dabar prisideda, organizuojant renginius tiems, kurie irgi nori atrasti fotografijos džiaugsmą.

„Didžiausia laimė man, kai sugaunu tą lemiamą momentą, kuris daugiau niekada nebepasikartos. Prieš akis iškyla a. a. Virgilijaus Noreikos koncertas mero padėkos vakare. Po to, kai maestro buvo suteiktas Šiaulių garbės piliečio vardas. Per koncertą buvo toks momentas, kuomet jis baigė dainuoti kūrinį ir turėjo nusilenkti. Pagavau tą minutę susikaupimo, perėjimo iš vieno būvio į kitą. A. Noreikos nebėra ir aš daugiau tos akimirkos niekada nebepakartosiu, nepagausiu. O jeigu ji būtų studijoje, atsirastų dirbtinumo“, – sako A. Lamauskas.

A. La­maus­kui prie šir­dies – gatvės fo­tog­ra­fi­ja, ku­rio­je yra dau­giau­sia ne­tikė­to mo­men­to gro­žio, tikrų, ne­su­me­luotų da­lykų. (A. La­maus­ko nuo­tr.)
A. La­maus­kui prie šir­dies – gatvės fo­tog­ra­fi­ja, ku­rio­je yra dau­giau­sia ne­tikė­to mo­men­to gro­žio, tikrų, ne­su­me­luotų da­lykų. (A. La­maus­ko nuo­tr.)

Šiauliečiui prie širdies – gatvės fotografija, kurioje yra daugiausia netikėto momento grožio, tikrų, nesumeluotų dalykų.

Beje, begaudant tuos nesumeluotus kadrus, yra nutikę įvairių istorijų. Štai kartą Ispanijoje A. Lamauskas užfiksavo, kaip policija tikrina romų tautybės moteris. Jo smalsumas neliko nepastebėtas pareigūnų – šie liepė ištrinti nuotraukas. Fotografas pakluso – du kadrus ištrynė, o kitus, policininkui trumpam nukreipus akis, spėjo pasilikti. Į jo fotoobjektyvą taip pat pateko vietiniai Italijos mafiozai, renkantys duoklę.

„Kai nufotografavau ir supratau, kas vyksta, labai išsigandau. Buvau su didžiausia bandūra – mane galėjo pastebėti, įduoti. Tada suvokiau profesionalų žodžius, kad fotografuodamas tu turi išsilydyti minioje, likti nepastebėtas. Dabar esu protingesnis – fotografuoju net nežiūrėdamas į techniką arba pirmajame plane pastatau žmoną, o pro ją fiksuoju visa kita“, – gudrybę atskleidžia A. Lamauskas.

Ši Du­ba­ju­je da­ry­ta nuo­trau­ka pra­ėju­siais me­tais fo­tog­ra­fui pelnė auk­so me­dalį tarp­tau­ti­nia­me SHA­DOW HUN­TER CIR­CUIT 2020 kon­kur­se. (A. La­maus­ko nuo­tr.)
Ši Du­ba­ju­je da­ry­ta nuo­trau­ka pra­ėju­siais me­tais fo­tog­ra­fui pelnė auk­so me­dalį tarp­tau­ti­nia­me SHA­DOW HUN­TER CIR­CUIT 2020 kon­kur­se. (A. La­maus­ko nuo­tr.)

Nors nupasakoti kadrai ir neeiliniai, jų fotografas viešai nerodo – yra prieš nuotraukų, galinčių ką nors įžeisti arba pažeisti, skelbimą. „Kartą Italijoje teko fotografuoti turgaus prekeivį, kuris, kapodamas tuną, man rėkė – nefotografuok! Bet auksinė taisyklė: pirma fotografuoji, o paskui žiūri, kas bus. Nupirkau iš to žmogaus keletą krevečių, apsikabinome ir tapome didžiausiais draugais. O tas kadras vėliau laimėjo ne vieną apdovanojimą“, – pasakoja A. Lamauskas.

Laimėjimų iš tiesų būta ne vieno. Štai neseniai fotografas iš pašto atsiėmė auksinį medalį už gamtos fotografijos kadrą tarptautiniame SHADOW HUNTER CIRCUIT 2020 konkurse. Prizinėje nuotraukoje – Dubajaus dykumos klostė.

„Atsiėmęs apdovanojimą, labai juokiausi. Man patinka fiksuoti miesto architektūrą – esu užaugęs ant betono, o fotografuoti gamtą nebūdinga. Jau vien dėl to, kad reikia anksti keltis. Aš galiu fotografuoti nebent saulėlydžius, tik man jie banalūs“, – šypteli A. Lamauskas.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite