Angle down Atgal

Filmo apžvalga: „Žmogus su randu“ (1983)

Užsienio žiniasklaidai paskelbus, jog planuotas kultinio filmo „Žmogus su randu“ (angl. Scarface) perdirbinys vėl nebeturi pagrindinio aktoriaus, kritikų tarpe kilo diskusijos, ar apskritai reikia kurti naują legendinės ekranizacijos versiją.

Kadangi man dar neteko matyti šios viena geriausių tituluojamos juostos, nusprendžiau ištaisyti šią klaidą ir vieną ramų vakarą skyriau ilgo, beveik trijų valandų trukmės filmo peržiūrai. Ypač šį mėnesį, kai pasirinkimai kino teatruose ne itin džiugino, labai gera buvo pasinerti į pasakojimą, kuriame kupina visko, be ko neapsieina geriausi filmai.

„Pasaulis yra mano“, įsitikinęs iš Kubos į Ameriką kartu su tūkstančiais kitų tautiečių atvykęs Tonis Montana, siekiantis savo iškreiptos „amerikietiškos“ svajonės. Nors visiems, kas netingi klausytis, mįslingos praeities randuotas vyras skelbiasi esąs politinis pabėgėlis ir purtosi „nusikaltėlių kubiečių“ etiketės, tiesa kur kas paprastesnė – Tonis pats yra užkietėjęs banditas, Amerikoje nė nebandantis ieškotis doro darbo. Ne, jis puikiai žino, kad daug ir greitai užsidirbti galima tik vienu būdu ir stačia galva puola žudyti bei lįsti į pavojingiausius sandorius.

Nepraėjus nė pirmam filmo pusvalandžiui ekraną jau skalauja kraujo upės. Vos kelis mėnesius Amerikoje praleidęs Tonis greitai pakyla nusikaltėlio karjeros laiptais, o „Krikštatėvyje“ prieš tai išgarsėjęs Alas Pacino šiame vaidmenyje akivaizdžiai jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Jis puikiai „ištransliuoja“ žiūrovams Tonio pasiryžimą būti pačiu geriausiu, o toks iš vidaus pulsuojantis ryžtas yra pati žaviausia šio šiaip jau nelabai simptatingo veikėjo savybė.

Žinoma, tokiame filme privalo būti ir TOJI moteris. „Su tinkama moterimi manęs nesustabdys niekas“, įsitikinęs Tonis. Ji – tai gražuolė jo boso meilužė Elvyra. Tik bėda, kad Elvyra su panieka žiūri į tokius kaip jis, atvykusius, kaip ji sako, „bananų laivais“. Troškimas turėti šią moterį tampa viena stipriausių varomųjų jėgų Tonio gyvenime. Michelle Pfeiffer ne veltui buvo vadinama gražiausia pasaulio moterimi – ji turi kažką fatališko, dėl ko vyrai aplinkui daugiau nebemato nieko. Sunku patikėti, kad filmavimo metu ji buvo nežinoma aktorė, kurios iš pradžių ne tik režisierius Brianas De Palma, bet ir pats Alas Pacino nenorėjo!

„Žmogus su randu“ toli gražu neromantizuoja nusikaltėlių gyvenimo: į šį pasaulį įsmukęs Tonis Montana praranda viską, kas jam buvo brangu. Keisto ir iškreipto garbės kodekso vedamas imigrantas pakliūna į tokį liūną, iš kurio išbristi sunku. Įdomu tai, kad pasirodžius filmui kritikai jį sumalė dėl perdėto žiaurumo, keiksmažodžių ir narkotikų demonstravimo ekrane. Šiuolaikiniai žiūrovai jau tokie atbukę, kad tik labai reta scena atrodo žiauri ar perspausta.

Esminis klausimas – ar reikia iš naujo statyti „Žmogų su randu“? Pasodinus prie projekto „teisingą“ režisierių ir scenaristą, o veiksmą perkėlus į šiandieną, kai pasaulį vėl krečia pabėgėlių krizė, perdirbinys galėtų būti labai sėkmingas. Juk ir garsioji 1983-ųjų versija buvo 1932 metų filmo perdirbinys, o pastarasis rėmėsi 1929-aisiais išleista knyga, kurią įkvėpė mafijos tėvo Al Capone gyvenimo istorija.

Daugiau lietuviškų kino recenzijų rasite čia: Kas gero ekranuose?

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite