Angle down Atgal

Filmo apžvalga: „Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“

Kiek daug žinome apie kraują, kuris teka mūsų venomis? Atsakymo į šį klausimą ieško Latvijoje sukurtas ir Latvijos Respublikos 100-mečiui skirtas filmas „Baltų gentys“, nukeliantis į XIII amžiaus pradžią.

Danų pirklys Larsas atvyksta į pagonių žemes, kur ne tik tikisi pigiau nusipirkti savo kraštuose paklausių prekių – gintaro, bičių vaško ir t.t. – bet ir turi slaptą misiją, kurią atlikti jam pavedė Danijos karalius: kuo daugiau sužinoti apie pagonis ir jų papročius. Ne viskas klojasi kaip tikėtasi, todėl Larso akimis galime ne tik pažvelgti į svarbiausias pagonių šventes – vasaros ir žiemos lygiadienius, bet ir kartu sudalyvauti kruvinuose mūšiuose, įskaitant finalinį susirėmimą – 1236-ųjų Saulės mūšį.

Filmas įgarsintas lietuviškai, bet jame nėra dialogų. Vietoje to mums rodomi Larso kelionės po pagonių žemes vaizdai ir už kadro paaiškinamas istorinis kontekstas, nupasakojami pagonių papročiai, bei cituojamos pirklio mintys iš jo kelionių dienoraščio.

Tačiau kad ir kokie talentingi įgarsintojai bebūtų, tai nekeičia fakto, jog tokia pasakojimo priemonė apsunkina ryšio su filmu paieškas. Čia nėra stipraus pagrindinio veikėjo, prie kurio galėtume prisirišti, ar didelės dramos, kad labai dėl kažko išgyventume. Larsas toks truputėlį „joks“, jis tarsi lėlė ekrane yra tam, kad mes galėtume matyti jį supančius pagonis. Aš nenoriu klausytis, kas man pasakojama už kadro, aš noriu tai išgirsti iš veikėjų lūpų. Būtent todėl „show, don’t tell“ yra viena esminių bet kokio pasakojimo dalių.

Tiesa, užkadrinius balsus paįvairina animacijos, kurios kartu su garso takeliu man buvo viena geresnių filmo dalių. Judantys Viduramžių stiliaus paveikslėliai vaizdžiai papildo naratyvą ir kartais netyčia prajuokina (gerąja prasme). Animatoriai akivaizdžiai pasistengė!

Ne bėda, jei nesate istorikas, o mokykla seniai baigta. Per daug nesismulkinant primenami visi pagrindiniai tų laikų įvykiai ir faktai. Tačiau gal dėl to „mokytojo efekto“ ir šis filmas išėjo šiek tiek „vikipedinis“ – tarsi verstum vieną enciklopedijos puslapį po kito: va čia prūsai, čia sėliai, o čia žemaičiai. Čia vasaros lygiadienis, čia turgaus diena, čia mūšis.

Negaliu vadinti „Baltų genčių“ blogu ar dėmesio nevertu filmu. Atvirkščiai, man jį pažiūrėti buvo įdomu, ir galbūt kada nors jį galėtų rodyti mokyklose per istorijos pamokas. Apskritai, pats filmas šiek tiek primena tai, ką galima pamatyti vėlyvą vakarą įsijungus „History“ kanalą. Atgaivinti istorines žinias smagu, tačiau tikriausiai kitą dieną apie jį nebegalvosite.

Daugiau lietuviškų kino recenzijų rasite čia: „Kas gero ekranuose?“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite