Angle down Atgal

Komentaras. Eu­ro­pa iš­si­va­da­vo nuo Bu­čos efek­to?

Kaž­ka­da ruoš­da­ma­sis taip ir neį­vy­ku­siam (taip bū­na žur­na­lis­to gy­ve­ni­me) in­ter­viu su įžy­miuo­ju ita­lų se­mio­ti­ku, mąs­ty­to­ju ir fan­tas­tiš­kų kny­gų au­to­riu­mi Um­ber­tu Eku (it. Um­ber­to Eco), per­skai­čiau jo „Pen­kis esė eti­kos te­mo­mis“ (is­pa­nų laik­raš­ty­je „El Pais“).
 

2003 m., prasidėjus Antrajam karui Persijos įlankoje, p. Ekas rašė: „Ar mums kada nors kilo minčių išlaisvinti nelaimingus rusus, ukrainiečius, estus, uzbekus, kuriuos Stalinas trėmė į GULAG’ą? Ne. Todėl, kad jeigu būtume skelbę karą visiems diktatoriams, pergalės kaina – sumokėta branduoline grėsme ir žmonių krauju – būtų neišmatuojama. Ir dėl to, kaip visada ir būna realioje politikoje (net jeigu vadovaujamasi idealizmo motyvais) – mes delsėme, tačiau mėginome pasiekti maksimalių rezultatų ne prievartos metodais. Tai variantas be pralaimėjimo tikimybės, ypač prisiminus, kad Vakarų demokratijai galų gale pavyko sunaikinti sovietinę diktatūrą ir sykiu išvengti branduolinio karo. Mums prireikė laiko, o kai kam per tą laikotarpį teko kentėti. Dėl to mes apgailestaujame. Tačiau vis dėlto mums pavyko išvengti šimtų milijonų žmonių žūties.“

Nuo šios minties ir ketinau pradėti pokalbį, kuris taip ir neįvyko (p. Ekas mirė 2016 02 19). Nes, mano galva, turėjau teisę atstovauti tiems jo minėtiesiems „nelaimingiesiems rusams, ukrainiečiams, estams bei uzbekams“, kuriuos, reikia manyti, europiečiai paliko sovietinėje vergovėje, nes tokia kaina išvengė branduolinio karo tikimybės su šimtų milijonų žmonių mirtimi ir p. Eko lūpomis dėl to „apgailestavo“.

Nėra svarbu, kodėl tąsyk tasai žurnalistinis sumanymas nepavyko. Man reikšmingiau, kad cituotą p. Eko mintį turiu progos prisiminti paskutines kelias savaites. Ir ne tik dėl to, kad panašus yra ukrainietiškas akcentas.

Visa Europa ir didžioji dalis pasaulio stačiai pakraupusi nuo civilių žudynių, kurias, kaip įtariama, įvykdė okupacinė Rusijos kariuomenė ukrainiečių atkovotuose Ukrainos sostinės Kijevo priemiesčiuose Bučoje, Irpinėje, Hostomelyje. Diduma politikų lankosi žudynių vietoje, žada ukrainiečiams milžinišką karinę, finansinę ir humanitarinę paramą, netgi tiesesnį kelią į Europos Sąjungą...

Tačiau didesni ir menkesni Kremliaus šeimininko Vladimiro Putino klapčiukai Rusijoje ir už jos ribų iškart pradeda suokti senąsias dainas: „Ė, jūs, o branduolinio ginklo nebijote?“ Regis, Kremlius žino, kokias stygas užgauti...

Nepaisant šių intencijų, JAV valstybės ir gynybos sekretoriai dar spėja pabrėžti, kad nuo vasario 24 d. tebesitęsiančio Rusijos karo prieš Ukrainą tikslas Jungtinėms Valstijoms – visiškas Maskvos pralaimėjimas ir susilpninimas ligi tokio lygio, kad ji artimiausiu metu net nemėgintų pagalvoti apie naują agresiją. O Europoje akimirksniu randa-
si p. Eko motyvas: rinkimuose perrinktas Prancūzijos prezidentas užsimena, kad Ukrainos narystė ES – labai, labai tolimas tikslas, o dabar esą reikia pagalvoti apie kitus reikalus, pvz., gal Kijevas galėtų susitaikyti su teritoriniais praradimais vardan taikos ar bent paliaubų, be to, kaip padėti p. Putinui išsaugoti žvalią fizionomiją. „Todėl, kad jeigu būtume skelbę karą visiems diktatoriams, pergalės kaina – sumokėta branduoline grėsme ir žmonių krauju – būtų neišmatuojama.“

„Realioji politika“. Nepaisant ukrainiečių kariškių gebėjimo pasipriešinti galingai karinei jėgai, nepaisant tūkstančių aukų, gyvenamąją vietą praradusių, nukankintų, išprievartautų žmonių, ar iš tikrųjų Europa turi kažkokį aukštesnį tikslą?

Mūsų prezidentas, beje, sako, kad ne, o prancūzų kolegos minčių ekspromtas jam kelia įspūdį, kad „taip mėginama pridengti politinės valios trūkumą“. Puiku: vieną – mūsų – balsą Ukraina turi. Tačiau gal kaip tik šia linkme verta kreipti visas įmanomas diplomatines mūsų pastangas. Nes, nepaisant ryžto, ukrainiečiai negali kautis be vakarietiškų ginklų. Be vakarietiškų pinigų jie nesugebės atkurti savo sugriautos šalies. Ir tai yra mažiausia, ką galime jiems padaryti.

 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite