Angle down Atgal

Dubravkos Ugrešić „Lapė“ – literatūrinė provokacija gurmanams

Leidykla VAGA kviečia susipažinti su kroatų literatūra ir Dubravka Ugrešić – įmantraus kūrinio „Lapė“autore, kuri neabejotinai taps atradimu kiekvienam literatūros gurmanui.

Kas yra Lapė? Tai knyga, kurios viršelyje įsitaisęs neapčiuopiamas laukinio, nesugaunamo žvėries eskizas, neišbaigtas, tačiau numanomas siluetas, masinantis nerti gilyn ir išsiaiškinti, kas iš tiesų yra lapė: „Vakarų ir rytų mitologinėje ir folklorinėje vaizduotėje lapė dažniausiai yra apgavikė, sukčė, tačiau ji pasirodo ir kaip demonas, ragana ir kaip „užkerėta nuotaka“ arba – kinų mitologijoje – kaip mirusio žmogaus siela gyvūno pavidalu. Vakarų mitologinėje ir folklorinėje vaizduotėje lapė dažniausiai turi vyro pavidalą (Reineke, Reynard, Renart, Reinaert), o Rytų – moters. Kinų (huli jing) japonų (kucine) ir korėjiečių (kumiho) lapė yra apsimetimo meistrė, fatališkojo, moteriško eroso simbolis, velnias, iliuzijų sukūrimo meistrė. Lapės simbolinių reikšmių laukas beveik visose mitologinėse ir folklorinėse tradicijose apima suktumą, apsukrumą, meilikavimą, apgavystę, melą, nenuoširdumą. Ji simboliškai priskiriama prie žemesnės mitologinės kategorijos. Japonijos mitologijoje lapė yra dievybės Inari, derliaus ir ryžių deivės, pasiuntinė; kaip pasiuntinė, lapė sąveikauja su žmonėmis, su žemiškąja sfera, o su aukštesniąją, dvasine sfera, sąsajų turi mažai.“

Tekstas „Lapė“, akistatoje su skaitytoju, atsiveria itin daugiabriaune ir įvairialype tematika. Iš kurių esminė – pasakojimas. Šešiuose skyriuose autorė dėlioja intertekstais gausų, iš dalies autobiografinį romaną apie pasakojimą: „Iš tikrųjų, kaip randasi pasakojimai? Pilniakas gyveno laikais, kai knygos žodis buvo galingas ir svarbus, o kino kadras – sensacingas ir jaunas. Aš gyvenu laikais, kai žodžiai yra nustumti į kampą. Kaip galima tikėtis, kad fizinę ir psichinę metamorfozę patyrę naujųjų technologijų naudotojai, kurių kalbą sudaro paveikslėliai ir simboliai, bus pasiruošę skaityti tai, kas dar neseniai buvo vadinama literatūriniu tekstu, o nūdien pasirodo visuotinai priimtu pavadinimu „knyga“? “

Kūrinio pagava veriasi per subtilų autorės gebėjimą žaisti skaitytojo dėmesiu ir atmintimi. Todėl neabejotina, kad teksto-žaidimo mėgėjai prisimins eseistės Giedros Radvilavičiūtės kūrybą, kuri savo literatūriniu stiliumi artima šiai kroatų rašytojai.

Dubravka Ugrešić įtaigiai keičia pasakojimo kryptis, ir akivaizdžiai flirtuoja su skaitytojo įsitraukimu. Dar daugiau – ji tiesiog vedžioja už nosies tuos, kurie pasiduoda nuotykiui atsakyti į klausimą, kaip randasi pasakojimai ir kas iš tiesų yra lapė? „Galbūt, pasakojimas apie tai, kaip randasi pasakojimai, galėtų pasibaigti mano grįžimu iš Kioto į Tokiją, akimirką, kai įspūdingas šinkasen traukinys artėjo prie Tokijo geležinkelio stoties, prie to architektūrinio „augmenatyvo“, prie tos didingos Amsterdamo geležinkelio stoties. Traukinys lėkė dangoraižių alėja, saulės spinduliai skverbėsi pro melodramišką dangų <...> aš lėkiau pro multiplikuotą pasaulį. Prie padaugintų atvaizdų dangoraižių stikle, prisijungė ir lapių šešėliai – besivejančių viena kitą, žaidžiančių gaudynių, rungtyniaujančių su traukiniu. Ant savo uodegų galiukų jos sukiojo kamuolius, miklios žongliruotojos, apgavikės, gudruolės. <...> Kažkada tuo momentu pajutau, kad ir mano pasakojimas apie tai, kaip randasi pasakojimai, susirietė į kamuoliuką ir grįžo į savo pradžią, kaip lapė, pavargusi nuo žaidimų, prigulusi pailsėti ir dabar mieguistai merkdama akis nyranti į sapną. Miegodama ji saldžiai čiulpia savo uodegos galiuką – lyg kūdikis pirštelį.“

Šios knygos skaitymas – tai istorinė literatūrinė, meninė ir tiesioginė geografinė kelionė. Autorė kuria pasakojimą nuo Japonijos iki buvusios Jugoslavijos per dabartinę Kroatiją, skaudžius Jugoslavijos bloko istorinius momentus, pakviečia paviešėti Maskvoje ir Italijos miestuose. „Galbūt miestai, kuriuose metai iš metų lankydavausi, užuot pagreitinę, kaip visai neseniai būdavo, sulėtino mano žingsnį ir pabudino manyje neaiškų, niekuo nepateisinamą nerimą. Galbūt gerklę man užgniaužė „veidrodinė“ miesto erdvių savybė: juk į miestus žiūrėdavau kaip į veidrodį, juose, kaip kokiuose elektros skaitliukuose išskaitydavau savo būklę, juose lygindavau jų ir savo vidinius žemėlapius, tikrindama miesto pulsą, tikrinau ir savąjį. <...> Kiti turėjo psichoterapeutus, aš turėjau miestus.“

Nematomas, bet svarbiausias – kelionės literatūra maršrutas, kuriame skaitytojas susitiks su rusų rašytojais Borisu Pilniaku, Dojvberu Levinu ir net pačiu Nabokovu. Nepaprastai išradingame pasakojime šie veikėjai iš probėgšmiais pasirodančių tampa svarbiausiais ir vėl pranyksta subtiliame bandymų atsakyti į klausimą, kas yra tekstas, sūkuryje: „Būtent, kas jei tekstai įsirėžę plonose, perregimose kalkėse, prilimpa vieni prie kitų, o mes apie tai nieko nežinome, nes jie visada lieka nematomi ir tik labai retai, kaip šiuo atveju su nuoroda apie Dojvberą Leviną, pasirodo interneto vartotojui, tačiau nepasiūlo jokio teksto iškodavimo šifro? Kas jei tokių „prilipusių“ tekstų, kurių mūsų akis nesugeba matyti, yra daugybė? Kas, jei tekstai tarpusavyje visgi bendrauja, tik mes neturime gebėjimo jų atpažinti, kaip prasmingo teksto? O kas, jei ir mes, žmonės, esame vaikščiojantys tekstai? Kas, jei vaikščiojame su daugybe savo pačių „korektūrų“, apie kurias nė nenumanome? Kas, jei prie mūsų yra „prilipusios“ kitų žmonių biografijos <...> Kas, jei tekstai sulimpa tarpusavyje, įauga į mus, taigi, kas jei mumyse visuose, kiekviename atskirai, gyvena nematomi nuomininkai?“

Mėginant atsakyti į klausimą, kas yra lapė, galima tarti, jog tai yra literatūros metafora, žaidimas tekstu ir skaitytoju, kurį virtuoziškai atlieka rašytoja. Lapė yra literatūros teksto metafora, knygos metaveikėja, kuri įtraukia į intriguojantį pasakojimą, kupiną kultūrinių intertekstų, vaizduotės žaismo, teksto detektyvo užuominų. „Tikrasis literatūrinis smagumas prasideda tada, kai pasakojimas išsilaisvina iš autoriaus kontrolės, kai pradeda nelyginant besisukiojantis žolės purkštuvas purkšti į visas puses ir kai žolė pradeda augti ne dėl drėgmės, bet dėl artimo drėgmės šaltinio troškimo. O jei aš vaizdžiai įsiminiau tuos besisukiojančius žolės purkštuvus, galbūt ir kiti įsimins...“

Norintieji patirti literatūrinį žaidimą tiesiog privalo leistis vedini lapės į teksto gelmes. Ji suvilios ir prajuokins, išnyks ir atsiras pačioje netikėčiausioje vietoje, tačiau taps nepamirštamu literatūriniu įvykiu kiekvienam, kuris pabandys atsakyti į klausimą, kas yra lapė. O ji kiekvienam bus vis kitokia.

Dubravka Ugrešić – viena iškiliausių buvusios Jugoslavijos rašytojų, kuri atsisako būti apibrėžiama kaip kroatų autorė ir vadina save postJugoslavijos arba postnacionaline rašytoja. Jos biografijoje – 7 grožinės literatūros knygos, 6 esė rinkiniai, moksliniai veikalai apie rusų avangardinę ir šiuolaikinę literatūrą. 2016 m. apdovanota Amerikos Nobeliu vadinama Neustadto tarptautine literatūros premija.

Dubravka Ugrešić, Lapė, iš kroatų kalbos vertė Julija Gulbinovič, Leidykla VAGA, 2021.

Remiamas turinys

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite