Angle down Atgal

Devyniasdešimtmetis iš Kiškėnų nenorėjo išdraskyti dešimtmečius kurto ūkio

Po skaudžių netekčių likęs dideliame šeimos ūkyje, plėtojamame kelis dešimtmečius, vienas pirmųjų Klaipėdos rajone ūkininkauti pradėjęs Edvardas Žiogas nenorėjo jo išdraskyti. Neseniai pardavęs kitam šeimininkui, savo 90-ąjį gimtadienį gegužės pirmąją sutiko laimingas, tikėdamas, jog ekologinis ūkis gyvuos ir ateityje. Su jubiliejumi pasveikinę rajono meras Bronius Markauskas, Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė dėkojo sukaktuvininkui už meilę žemei, gerumą, linkėjo sveikatos ir stiprybės.

Laimė: veiklą tęsia kiti

„Likau vienas kaip šis senas kaštonas, kurio šakos nulūžo, bet neleidau nukirsti – liko dalis kamieno, kuris atžėlė, – šyptelėjo 90-metis E. Žiogas, savo kieme Kiškėnų kaime rodydamas sprogstančias medžio šakas, ir pridūrė: – Gyvenimas nesustojo, tik liūdna prisiminus, kaip buvo.“ Neseniai grįžęs iš kelionės po Pietų Prancūziją jis prisipažino, jog tai buvęs atokvėpis po sudėtingų pastarųjų metų, kai palaidojo sūnų Vilių, valdžiusį kelis dešimtmečius kurtą ekologinį ūkį. „Esu laisvas pensininkas. Ne, nelaisvas – dalyvauju ūkio valdyme – naujieji šeimininkai Lina ir Arūnas Lipavičiai daug tariasi su manimi, nes žinau visas komunikacijas, visus kampus. Jie statosi kaime namą, o šiuo metu įsikūrę pastate šalia mano namų, tai dažnai užsuka. Dabar aš esu šių ūkininkų šeimos narys“, – atskleidė E. Žiogas.

Beveik prieš 3 metus netikėtai išėjo žmona Birutė Valerija, su kuria nugyveno 60 metų. Prieš metus išėjo sūnus. E. Žiogas ir dabar negali sau atleisti, jog tą vasario rytą neatsikėlė anksčiau ir nenuėjo į Viliaus kambarį, kur rado jį sukniubusį. „Gal būčiau išgelbėjęs, – susigraudinęs ištarė. – Jį įtampa slėgė – milijoninės paskolos.“

Anksčiau Žiogai buvo palaidoję vyresnįjį sūnų, kadaise skaudžiai išgyveno ir dėl aštuonmečio sūnelio netekties.

 

„Netikėjau, kad taip susiklostys gyvenimas: jauni mirs, o aš, senas, liksiu, – atsiduso pašnekovas. – Žmonai sakiau, jog pagal statistiką moterys gyvena 11 metų ilgiau nei vyrai, tai kai aš mirsiu, ji dar 11 metų gyvens. Ir staiga – mirtis, nors sveikata nesiskundė.“

E. Žiogas, palaidojęs sūnų, nebeturėjo su kuo tartis – sprendimą, ką daryti su daugelį metų puoselėtu ūkiu, reikėjo priimti vienam. Vokietijoje gyvena 39 metų anūkas, bet jis nenorėjo grįžti. Buvo įvairių siūlymų – dalimis parduoti žemę, gyvulius, techniką, bet senjoras nenorėjo, kad šeimos ekologinis ūkis būtų išdraskytas kaip kadaise kolūkiai. „Ne, perimkit visą ūkį, – ryžtingai pasakė E. Žiogas. – Ir atsirado žmogus iš Mažeikių, kuris vasarį perėmė visą ūkį, ekologinius įsipareigojimus. Esu laimingas. Mano svajonė – kad ekologinis ūkis būtų vystomas, puoselėjamas ir ateityje. Aš daug investavau, bet dar daug reikia.“

Pensijos sulaukęs pradėjo ūkininkauti

Nuo jaunystės E. Žiogas su šeima gyveno ir dirbo Klaipėdoje. Neišsipildžius svajonei tapti jūrininku, Edvardas pasirinko maisto gamybos pramonę: kelerius metus dirbo mechaniku tabako fabrike, beveik tris dešimtmečius – alaus darykloje. „Likus porai metų iki pensijos pradėjau ruoštis ūkininkauti. Tai aš „užvedžiau“ šį dalyką, – prisipažino pašnekovas. – Esu gimęs ūkininkų šeimoje, netoli Sedos. Tėvas, grįžęs iš Amerikos, Pavarduvėje nusipirko 17 ha žemės, turėjo gražų namą. Tik per stebuklą neištrėmė mūsų šeimos. Man teko dirbti su arkliais, plūgu arti žemę. Norėjau Klaipėdos krašte sukurti lietuvišką ūkį – vedė patriotinis motyvas.“

Ūkio pradžiai Kiškėnų kaime nepriklausomybės pradžioje – nuo 15 arų ir poros karvių. E. Žiogas pasakojo radęs apleistą, griūvantį pastatą, kurį suremontavo ir gyveno 15 metų. „Sunku buvo – žiemą prie tvarto sušaldavo mėšlas – tekdavo laužtuvu laužti“, – prisiminė pašnekovas. Jis neslėpė, jog ne vienas pažįstamas klausdavo, kam jam senatvėje reikia ūkio.

E. Žiogas dirbo ir vadovavo ūkiui, o žmona buvo buhalterė. Jis kalbėjo, jog sūnui Viliui nuo mažens patiko gyvuliai, todėl ir kūrė gyvulininkystės ūkį. V. Žiogas studijavo veterinarijos mokslus, baigęs doktorantūrą, įgijo mokslo daktaro laipsnį.

„Vieni pirmųjų rajone karvidėje įrengėme melžimo linijas. Vėliau pasinaudoję europine parama pastatėme naują šiuolaikišką tvartą. Dėl šeimos tragedijos „užspringo“ melžimo robotai – sumontuoti, suderinti, bet nebaigti įrengti, – atskleidė pašnekovas. – Mūsų šeimos ūkis plėtėsi, pasirinkome ekologinį ūkininkavimą – už tai mokėjo priedą. Puoselėjome pienininkystę ir mėsinę galvijininkystę. Jaunasis ūkininkas Vilius iš Olandijos ir Švedijos parsivežė veislinių telyčių, bet jam labiausiai patiko lietuviškos veislės juodmargės, genofondinės. Mėsinius galvijus ir melžiamas karves šėrėme savo užaugintais ekologiškais pašarais“, – dėstė E. Žiogas.

Pašnekovas prisipažino, jog ekologiškai ūkininkaujančius remia pirkdamas jų produkciją. „Noriu, kad Lietuva gamintų sveikus produktus, kad mažiau sirgtų – kiek mes trąšų sunaudojame! Ūkininkai iš hektaro prikulia po 8 tonas grūdų, o aš – tik dvi, tačiau be chemikalų. Laikydami gyvulius tręšėme senoviškai – mėšlu, srutomis, jokių cheminių trąšų ar chemikalų nuo ligų, kenkėjų. Kai jų daug, tai didelės eilės prie medikų kabinetų. Ir Olandijoje mačiau bulvių lauką – kaip paveikslėlis, nors auginama žvyryne“, – dalijosi patirtimi E. Žiogas.

 

Pastaraisiais metais Žiogų ūkis valdė 1 140 ha žemės, iš kurios nuosava – 343 ha. Ūkyje dirbo 16 žmonių. Banda išaugo iki 500 galvijų – pieninių, mėsinių ir prieauglio. Žiogai buvo tapę tradicinio žemės ūkio konkurso „Metų ūkis“ laureatais.

Senjoras sužavėjo prancūzus

Pasiteiravus apie gražiausias gyvenimo akimirkas sukaktuvininkas E. Žiogas atsakė: „Neprisimenu... Darbas, darbas, darbas. Anksti pasimirė mama – augau su pamote. Jaunystės irgi neturėjau. Pergyvenau tris karus: rusai okupavo Lietuvą, atėjus vokiečiams šie pasitraukė ir vėl grįžę rusai juos išvarė. Mačiau mūšius, sprogimus, mirtį“, – kalbėjo pašnekovas.

Tačiau devyniasdešimtmečio sulaukęs E. Žiogas, išgyvenęs šeimos netektį, gyvenimo džiaugsmo neprarado. Nepaisydamas amžiaus naštos, jis vairuoja automobilį. Bet ir ne kiekvienas tiki, kad tiek metų turi. „Nuvažiavau į vieną įstaigą Klaipėdoje tvarkyti dokumentų – nepatikėjo, kad man 90 metų, kol neparodžiau savo paso. Tada ir kiti atėjo pažiūrėti į mane, kaip į eksponatą“, – šyptelėjo sukaktuvininkas.

Jis gyveno sveiką gyvenimą, nei rūkė, nei besaikiai alkoholį vartojo. Senjorui labai svarbi buvo šeima – visą gyvenimą su žmona gražiai sutarė. „Gal kartais per daug sūnus mylėjau“, – prasitarė. Jis stip­rybės nepritrūko sunkiausiais gyvenimo momentais. Laimingas, jog atsilaisvinęs nuo ūkio šį pavasarį buvo draugų pakviestas pakeliauti po Pietų Prancūziją. Buvo apsistojęs prancūzų šeimoje. „Sudėtinga bendrauti dėl kalbos barjero, bet aš pasakiau, jog prancūzai atidavė Klaipėdą, kai 1923 metais įvyko sukilimas dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimo“, – patenkintas ištarė senjoras. Grįžęs iš kelionės, jis gavo šių prancūzų laišką, kuriame rašė esantys dėkingi galėję susipažinti su šiuo gyvenimo džiaugsmą išsaugojusiu maloniu žmogumi.

Pasak Dovilų seniūnijos seniūnės N. Ilginienės, ūkininkas E. Žiogas – geras, jautrus žmogus. „Jis rėmė seniūniją, padėjo sunkiai besiverčiantiems žmonėms – gerumu dalijosi su visais“, – patikino ji.

„E. Žiogą nuo ūkininkavimo pradžios, kai visiems buvo sunku, pažįstu. Prisimenu, teko jam padėti presuoti šieną. Nustebino, kad iš lauko nepasitraukė, kol nebaigiau. Paklausiau, kodėl? „O gal kas nutiks, pagalbos prireiks“, – atsakė. Ir su kitais jis buvo šiltas, nuoširdus. Visiems palinkėčiau tokios energijos, ištvermės ir stiprybės, kokią turi šis senjoras. Aš jam linkiu skirti daugiau laiko sau, džiaugtis gyvenimu, keliauti“, – kalbėjo Lietuvos ūkininkų sąjungos Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkas Vidmantas Buivydas.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite