Angle down Atgal

Atogrąža į Pasvalį ir daugiau: dvi atsiminimų knygos

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos rubrika „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ su literatūrologe Dalia Jakaite.

„Kai čia, prie Lėvens upės…“ – savo atsiminimų knygoje rašo Skėrių kaime gimęs Kazys Saja. Kriklinių kaime gimusio Algio Mickūno atsiminimų knygoje viena paskutinių nuotraukų vadinasi „Prie Svalios“. Dvi Pasvalyje sutekančios upės, tam pačiam kraštui priklausančios gimtosios vietos bent jau išoriškai suartina du skirtingo likimo, talento, mąstymo bei rašymo stiliaus kraštiečius. Suartina ir gyvenamasis laikas: rašytojas Saja gimė 1932 m., filosofas Mickūnas – 1933 m.

Dėl skaudžių vaikystės praradimų ankstyvieji Sajos atsiminimai nukelia ne tik į Pasvalio kraštą. Kaip rašo autorius – „Į Žemaitiją atkakęs nuo Lėvens, kur atgulė mano tėveliai…“ Tėvai, o ypač mama, tampa viena svarbiausių atsiminimų herojų. Apskritai knygą sudarantys tekstai – tarsi trumpos novelės su savo laiko ir vietos, personažų ir veiksmo intrigos strategijomis. Tai pasakojimai, kurie kartais dar įdomesni nei kiti žymaus dramaturgijos klasiko prozos tekstai, ne taip aiškiai moralizuojantys; nors etikos matmuo ir čia yra vienas svarbiausių. Šios istorijos pasižymi ir tam tikrais fabulos elementais, geriausiems Sajos tekstams būdingu geros kalbos pojūčiu.

Vienas svarbiausių, invariantiškai pasikartojančių įvykių autoriaus atsiminimuose yra būtent mirtis ar kitos netekties sukeltas skausmas. Ypač daug dėmesio skiriama anksti mirusiai mamai. „Mamutė, mano šventoji mama…“ – tarsi meldžiasi autorius, panašiai kaip Romualdas Granauskas apysakoje Šventųjų gyvenimai, matydamas tuos kasdienybės šventuosius, kurių šventumą gali paliudyti ir vienas veiksmas. Saja prisimena vandenlige sirgusį ir anksti mirusį vieną savo brolį, kurio, nepaisydama visų sunkumų, mamutė neatidavė į prieglaudą… Atsiminimuose ryškus ir nebūtinai mirties, bet skausmo persmelktas santykis su šeima, artimiausiais žmonėmis, o vienas skausmingiausių dalykų, nuo ko prasideda ir visa knyga, yra po tėvų mirties prarastas ryšys su antruoju broliu ir tarsi neįmanomas bandymas jį atkurti. Ir visa vaikystė, nors perteikiama ir su tam tikro juoko (dažniausiai – ironijos, bet ir švelnaus humoro) stilistika, pasimato kaip sunkus ir vis nesėkmingas bandymas įsikurti, įsigyventi tam tikroje vietoje, įsibūti pas savus ar svetimus. Beje, tam tikri su šeima susiję veiksmai, pokalbio frazės ir būsenos iš knygos pradžios identišku pavidalu pasikartoja ir pabaigoje. Nors tai kiek įtartina literatūriniu požiūriu, galima rasti gyvenimišką motyvaciją.

Sajos knyga – tai ir skaudžios istorinės atminties pėdsakai. Tai vienas iš būdų vis geriau pažinti nuolatinės įtampos kupiną okupacijų, žydų genocido, pokario kovų ir tremčių epochą. Viena skausmingiausių ir kartu literatūriškai įtaigiausių istorijų pavadinčiau fragmentą pavadinimu „Druska“, kuriuo pavyksta perteikti tiesiog fiziškai jaučiamą bendruomeninės kaltės ir kitų dramatiškų išgyvenimų svorį. Svetimų kareivių prievartos palikta trauminė atmintis  stipriai perteikiama ir istorijoje „Permainos“. Skaitant istorijas kyla mintis apie aukštaičių ir žemaičių skirtingai patiriamą, o galbūt tik išreiškiamą skausmą, kaip ir kitas emocijas. Sugestyvi yra ir mįslinga elgetaujančių vaikų istorija, atsiminimų autorių iki šiol kankinant kaltės pojūčiui ir jų likimo klausimams. Nieko nereiškiančios mirties ir melo persmelktas sovietinis gyvenimas („Melo marmalynė“, „Pakaruoklis“ ir kt.) – ši trauminė atmintis po truputį dėliojasi ir kaip kūrybinio rašymo ištakos. Istorinei atminčiai priklauso ir turbūt neišvengiami įrašai apie 1990-uosius – pagal to meto užrašus, su Sajai būdingu moraliniu (ar moralizuojančiojo) balsu.

Kaip įprasta dokumentinei rašytojų literatūrai, ši knyga – tai ir kūrybinė biografija. Aprašomos ne tiek vieno ar kito kūrinio atsiradimo, publikavimo aplinkybes, kiek tam tikrų emocijų ar įvykių išprovokuotas rašytojo formavimosi kelias. O vienas svarbiausių dalykų Sajos kūryboje, kaip jau užsiminta, yra etinė laikysena, dominuojanti ir atsiminimuose. Nuolat leidžiamasi į tariamos ir tikros kaltės, sąžinės ir kitų balsų refleksijas. Nors galima diskutuoti dėl vieno ar kito moralinio vertinimo, įdomi vien jau pati socialinė, istorinė ar politinė šios laikysenos motyvacija, pavyzdžiui, vaikystėje patirtas skurdas, nesusikalbėjimas su globėjais ir pan. Kūrybinei biografijai priklauso ir „į gyvenimą po truputį ateinančios knygos“, Sajos žodžiais tariant. Iš atsiminimų apie kitus kultūros žmones išskirčiau jaukų pasakojimą apie Aldoną Liobytę ir jos brolį, apie Marių Katiliškį ir Liūnę Sutemą ar susitikimą su kraštiečio Jono Meko mama, kaip ji, ne pirmą kartą gavusi savo sūnaus, džiaugėsi tuo, „kaip jis viską atamena…“ Kartais šio skyriaus („Juos šiek tiek pažinojau“) atsiminimai paskęsta smulkmenose, lyg ir bandyme save įteisinti bei išteisinti, bet ir tai yra patirtys, ir sunku pasakyti, kodėl vienos kasdienybės detalės įtraukia, kitos – ne. Kūrybiniu požiūriu įdomi ir dvejopa (jei ne trejopa) atsiminimų perspektyva – Sajos „dabar“ atsimenami ir užrašomi įvykiai bei emocijos jungiasi su praeitimi, kurią liudija pokalbiai, taigi ne tik vienas asmuo, bet ir bendruomenė.

Pabaigai norėčiau pastebėti tai, kas yra dar viena abu autorius bent iš dalies suartinanti ašis. Tai yra laisvamaniška pasaulėžiūra, kone įnirtingas noras įrodyti dvasinę, daugiausia moralinę savosios laisvamanybės vertę (moralė ir racionalaus proto balsas kaip savotiškas tikėjimo analogas) ar vis pasikartojanti ironija religijos, jos apeigų atžvilgiu. Ne mažiau įdomios, prieštaringos ir dinamiškos yra ir iš vaikystės atsimenamos ar „dabar“ sumąstytos Sajos maldos. Skyrius „Iš mano „maldaknygių“ – puikus laisvamaniškos maldos pavyzdys.

***

Nors Mickūno vardas kai kuriems skaitytojams pažįstamas ir menkiau, atsiminimai įdomūs ir nepriklausomai nuo to, kiek skaitytos kitos filosofo knygos, o galbūt – ir kaip akstinas pasidomėti labiau. Nors intelektualinei Mickūno autobiografijai, individualiai jos tapatybei vertėtų skirti ir daugiau atskiro dėmesio, apsiribosiu tik keliais punktyriniais pastebėjimais.

Kaip ir priklauso filosofui, Mickūno istorija – siekis ne tik fiksuoti sau ir kitam, vienai ar kitai bendruomenei intersubjektyviai reikšmingus įvykius bei patirtis, bet ir fenomenologinė sąmonės pastanga aprašyti, sau ir kitam paaiškinti, kas ir kaip aprašoma ir užrašoma, netiesiogiai apmąstant, kas yra pati atmintis. Autorius sudaro galimybę įsitraukti į jos paslaptis, leidžia vėl ir vėl suprasti itin subjektyvų atsiminimų tapatumą, primena, kad „dabartinis“ „mano“ santykis su praeities įvykiais gali būti visai kitas nei anuomet.

Tiek Saja, tiek Mickūnas kalba apie vaikystės rojų ir jo sąlygiškumą, šias būsenas inspiravusius asmenis bei vietas. Viena svarbiausių vaikystės figūrų – baimės ir kartu meilės pojūčius kėlusi baba. Kaip paaiškėja iš vėlesnio pasakojimo, baba yra ir ta, kuri netiesiogiai išmokė „juoktis iš piktumo“. Skaitant apie ją ir kitus giminaičius, apie gimtas vietas ir vaikystės laiko įvykius, vis labiau stiprėja tikrovės sąlygiškumo, jos ir vaizduotės sąveikos įspūdis. Kita kone vertybinė pasakotojo nuostata – visą gyvenimą priimti kaip atsitiktinumų virtinę, surandant ne vieną progą nuostabai pasauliu, tuo, kas jame nutinka. Tarkim, gana komiška autoriaus (ne)krikšto istorija. „Likau be apsaugos nuo bieso“ – žaismingai ją užbaigia Mickūnas, kuriam, panašiai kaip Sajai, atitinkamos religinės apeigos kelia juoką ar tiesiog svetimumo pojūtį. Rojaus pabaigą lemia ne tiek žmonių (kaip Sajos atsiminimuose), kiek vietos, o tiksliau, tėvo prauliavotų žemių, praradimas, po kurio Panevėžys atrodęs kaip kalėjimas…

Kur kas didesnis, po išratavojimo priedanga veiksiantis kalėjimas nulėmė Mickūnų šeimos pasirinkimą emigruoti. Šie atsiminimai – dar viena proga geriau pažinti pasitraukimo priežasčių ir atmosferos įvairovę, emigrantus sujungusį laiką Vokietijoje ar pasirinkimų laisvės kupiną gyvenimą Amerikoje. Vokietijos pabėgėlių kasdienybė apima nūdną gyvenimą ir nuostabą, kaip lengva mokytis, sunkų fizinį darbą, sunkiai suvokiamą vokišką parėdką ir tiesiog besiformuojančią mąstymo brandą. Atrodo, sąmoningai siekiant neužbėgti į priekį, autoriui pavyksta sukurti netikėtų gyvenimo posūkių ir nežinia kaip pasibaigsiančio vieno ar kito įvykio įspūdį. Gyvenimo kaip atsitiktinumų ar patį Mickūną stebinančių įvykių virtinės įspūdį paliudija ir tarsi nesąmoningas, aiškios motyvacijos neturintis įsitraukimas į Korėjos karo sūkurį ar kitą amerikietiško gyvenimo ritmą. Nepaisant šio karo ar kito dramatizmo (bent jau žvelgiant iš šalies), visa Mickūno gyvenimo istorija pasižymi keistu lengvumu, tarsi neleidžiant sau kentėti, atsiverti skausmingoms patirtims, o galbūt šio lengvumo išmokus iš Rytų, apie kuriuos skaitytojas sužino kaip apie tobulą išminties, dvasinės ramybės mokyklą. Atsiminimus (kaip ir kitas autoriaus knygas) vis labiau persmelkia klausimas, ką reiškia būti dzen. Galbūt su rytietiška pasaulėžiūra susijęs ir autoriaus atsiribojimas nuo vieno ar kito vertinimo, nuo įprastos etinės ar moralinės nuostatos. Kita vertus, kad tai neįmanoma, liudija ir Mickūno pasisakymas apie Tomą Venclovą, kitos atsiminimų detalės.

Vertybiniu požiūriu įdomus ir su žaisminga autoironija perteiktas lietuviškos tapatybės nureikšminimas. Įtikėjimą, kad neverta būti lietuviu, lyg nesąmoningai keičia sugrįžimas prie lietuvių kalbos ir kitų šios tapatybės pavidalų. Kaip ir akademinis darbas, gyvenimas su Lietuva vėlgi perteikiamas kaip savotiškas gyvenimo nuotykis, kuomet įsipareigojimas gali pavirsti malonumu, o netikėtas pasiūlymas – atliepti pačią rašančiojo prigimtį. Mickūno kaip filosofo istorija įdomi ir kaip dar viena proga prisiminti Vytauto Kavolio, kitų intelektualų ratą, „Santaros-Šviesos“ ar konkrečių santariečių reikšmę lietuvių kultūros ir politikos istorijoje. Atsiminimai pasiūlo savitą žvilgsnį į Lietuvos ir išeivijos intelektualų bendrystės pradžią po 1990-ųjų, į filosofinių seminarų kasdienybę Amerikoje ir Lietuvoje. Visa tai perteikianti atsiminimų kalba pasižymi žaismingu amerikonizmų ir aukštaitiškų tarmybių deriniu.

Į Summa erotica autoriui tarsi svetimas kasdienybės smulkmenas leidžiasi filmo scenarijų primenanti asmeninio gyvenimo retrospekcija. Bet, kaip ir visas Mickūno gyvenimas, savo gerbėjų sulauks ir šis „scenarijus“. Duoklę tradicinei memuarų knygai atiduoda nuotraukų gausa, iš kurios atsiveria bent keliolika pozityvaus gyvenimo veidų.

Taigi, nors ir sąlygiškai, dviejų kraštiečių atsiminimus išskiria paradoksaliai lengvo ir nepakeliamai skausmingo pasakojimo dominantės, žiūrint formaliai – į novelių ciklą ar vientisą, kone romano naratyvą orientuotas pasakojimas. Pabaigai dar verta prisiminti, kad Sajos Pėdsakai – ne pirma autoriaus atsiminimų knyga. Tačiau būtent ji tapo akstinus aptarti tą patį ir kitą laiką liudijančias istorijas.

Kazys Saja, Pėdsakai. Tiesos ir prasmės gyvenime beieškant, Vilnius: Alma littera, 2022.

Algis Mickūnas, Atsiminimų punktyrai, Vilnius: Apostrofa, 2022.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite