Angle down Atgal

„Ap­siuos­tę“ dvy­li­ka mė­ne­sių. Ge­ro­vės bal­ko­nas (8)

Kai ko­ro­ni­nis ba­lan­dis pri­ver­tė mū­vė­ti žie­mi­nius ba­tus, feis­bu­ke drau­gai šmaikš­ta­vo: „Kas su­tik­si­te prie lau­žo 12 mė­ne­sių, ba­lan­džiui ne­be­pil­ki­te.“ Paž­vel­gus pir­ma­die­nį pro lan­gą, jau ir pa­ti no­riu gar­siai su­šuk­ti: „Ge­gu­že, gal tu ne­beuos­tyk...“
 

Man pavyko

Kiek planų turėjau praėjusį pirmadienį. Ketinau balkone pasėti dvi gėlių pievas. Esu nusipirkusi du maišelius sėklų mišinio. Ant vieno parašyta „Gėlių pieva“, ant kito – „Kvepiančios gėlės“.

Pirmajame pakelyje turėtų būti vaistinių medetkų, triskiaučių malopių, rugiagėlių, aguonų, linų ir dirvinių raugių mišinys, o antrajame – įvairių kvepiančių gėlių sėklos, kurios išdėstytos ant sodinimo juostos. Juostą tereikia ištiesti griovelyje, sudrėkinti, užberti dirvožemiu, gerai paspausti ir gausiai palaistyti.

Kiek pla­nų tu­rė­jau praė­ju­sį pir­ma­die­nį. Ke­ti­nau bal­ko­ne pa­sė­ti gė­lių pie­vą. Esu nu­si­pir­ku­si du mai­še­lius sėk­lų mi­ši­nių. Ant vie­no pa­ke­lio pa­ra­šy­ta „Gė­lių pie­va“, ant ki­to – „Kve­pian­čios gė­lės“. (Autorės nuotr.)
Kiek pla­nų tu­rė­jau praė­ju­sį pir­ma­die­nį. Ke­ti­nau bal­ko­ne pa­sė­ti gė­lių pie­vą. Esu nu­si­pir­ku­si du mai­še­lius sėk­lų mi­ši­nių. Ant vie­no pa­ke­lio pa­ra­šy­ta „Gė­lių pie­va“, ant ki­to – „Kve­pian­čios gė­lės“. (Autorės nuotr.)

Žadama, kad gėlės sudygs po 20 dienų, ir jas rekomenduojama laikyti arčiau sėdimojo krėslo. Nes žiedai maloniai kvepia ir dieną, ir net vėlų vakarą.

Bet ką veikti balkone, kai priversta sniego už lango ir taip šalta, kad prireiks žieminių pirštinių? Dienos jau tuoj pradės trumpėti, o pavasario nė nebuvo... Palauksiu ateinančio savaitgalio – sinoptikai jau žada gausią šilumą. Gerovės balkoną kūriau malonumui, o ne pasikankinimui.

Bet turiu ir kuo pasidžiaugti. Klestinčios garstyčios rodo gerą pavyzdį visam daržui – iš paskos sudygo kmynai ir net kalendros.

O svarbiausia – sudygo ir išsvajotosios žemuogės. Jau matau net 10 daigelių. Nieko taip nelaukiau, kaip jų. Todėl širdy džiaugsmo šokis ir paguoda – neprireikė nei kalio permanganato, nei upės smėlio, nei grūdinančio šalčio. Man pavyko!

Ne­ži­nau, ar ma­to­te, bet čia – že­muo­gių dai­ge­liai. Jau 10 sėk­ly­čių trokš­ta užaug­ti ir su­no­kin­ti uo­gas. (Autorės nuotr.)
Ne­ži­nau, ar ma­to­te, bet čia – že­muo­gių dai­ge­liai. Jau 10 sėk­ly­čių trokš­ta užaug­ti ir su­no­kin­ti uo­gas. (Autorės nuotr.)

Pomidoriškas pokštas

Tiesa, turiu papasakoti ir apie pokštą, kurį man iškrėtė pomidorai. Grąžinti iš katorgos balkone ir sudėti ant palangės virtuvėje, jie išsyk atkuto – vėl ėmė augti. Ne visi... Kokius penkis pomidorų krūmus tikrai turėsiu.

O pokštas tas, kad viename vazone laikiau padėjusi sėklų maišelį, kuriame dar buvo likę geltonų pomidorų sėklų. Ir ką sau manote? Kilstelėjau maišelį, kad jis nebesipainiotų, ir, pasirodo, nuo drėgmės maišelio apačia sutrūnijo. O sėklos, kurios buvo maišelyje, taip įsikibo „nagais“ į žemę, kad sugebėjo sudygti. Visas kuokštas daigų.

Bet akivaizdu – nieko gero iš jų nebus. Saulės nematę pomidorų daigai – lyg perdžiūvusios manekenės. Vėjo perpučiami ir išlepę.

Neišrausiu. Lai parodo, ką geba. Juk sakoma – kiekvienas nusidėjėlis turi ateitį, kaip ir šventasis – praeitį

comment Skaitytojų komentarai (1)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite