Angle down Atgal

Apie trau­kos dės­nius

Šian­dien su vai­ki­nu­ku pa­tai­sos na­muo­se kal­bė­jo­me apie tai, ko jis no­rė­tų: „No­riu at­suk­ti lai­ką dau­giau nei 1 me­tus 4 mė­ne­sius at­gal, ta­da neat­sa­ky­čiau į tą ži­nu­tę ir ne­su­si­tik­čiau tos mer­gi­nos.“ „Bet ta­da ne­ti­kė­tum Die­vu, ne­mo­kė­tum mels­tis, ne­bū­tum priė­męs Pir­mo­sios ko­mu­ni­jos ir Sut­vir­ti­ni­mo.“ – „No­riu at­suk­ti, bet kad vis­ką mo­kė­čiau ir gal­vo­čiau taip, kaip da­bar. Įsi­vaiz­duo­jat, atei­nu pas jus, nu, prieš dve­jus me­tus ir sa­kau: „La­bas, Faus­ta, aš po 2 me­tų pa­tai­sos na­muo­se priė­miau sak­ra­men­tus.“

Nes yra požemio trauka ir dangaus trauka. Mes taip ir nenusprendėme: jei jis nenužudytų tą dieną tos merginos, ar tikrai nenužudytų kitą dieną, kitais metais kito žmogaus. Bet akivaizdžiai šiuos metus jį labiau veikia dangaus trauka.

Dangaus trauka aktyvuojasi tik tada, kai įveikiame požemio trauką. Kaip aktyvuoti, parašyta Evangelijoje, bet reikia tikėti.

Normaliai mes visi išmokstame išgyventi, mūsų specialiai meluoti nemoko, bet išmokstame gerai. Kartais taip gerai meluojame, kad net patys tuo tikime. Labai dažnai sau meluojame ir už tai savęs nekenčiame. Pavyzdžiui, kad daugiau niekad, kad paskutinis kartas, kad nuo rytojaus sportuosiu, laikysiuosi dietos, mesiu rūkyti ir panašiai.

Vogti irgi nemoko, nėra mušimosi kursų ar paleistuvystės pratybų, godumo, pavydumo ir kerštavimo mokymų... O, žiūrėk, du kūdikiai lovelėje stovi, iki pamėlynavimo klykia ir mušasi kumščiais, žnaibosi ir kanda, kodėl anas žaisliuką paėmė.

Visko išmokstame savarankiškai ar pažiūrėdami į kokį nors vieną kitą pavyzdį. Tai požemio trauka. Jei apsisprendžiame nesipriešinti, ji atima mūsų ramybę, laisvę, gerus santykius, sveikatą ir galų gale gyvenimą.

Anoniminiai alkoholikai naudoja tokį posakį: aš miriau, kai man buvo 25-eri. Tik dar 50 metų gyveno. Požemio trauka žadą betarpišką malonumą, trumpą apsvaigimą: nuo pykčio, geismo, godumuo, paniekos, skriaudos jausmo... Gi smagu pykti, sau tokia gera atrodau, o va kažkoks niekšas reikalų nesutvarko arba mane įžeidė. Ir taip su visais nuodėmių ir ydų parametrais. Tik kažkada paaiškėja, kad ši trauka nieko gero neatneša, tik dvasinę mirtį.

O dangaus trauka veikia visai kitaip. Radikaliai priešingai ir rezultatai priešingi. Dangaus traukos mums pavyksta pradėti mokytis, kai kažkas besąlygiškai mus myli – dažniausiai mama, tėtis arba močiutė. Mano vaikai (nepilnamečiai pataisos namuose) paprastai ilgai galvoja, kad pasakytų, kas yra besąlyginė meilė... Nes ne visiems pavyko būti reikalingiems ir mylimiems. Kartais sako, kad juos mylėjo... šuo. Bet tai kas kita – šuo demonstruoja prisirišimą. O meilei reikalinga siela. Tai yra dvasinis judesys, kuris nesusijęs su savanaudiškumu. Tai visiška dovana kitam (dėmesio, laiko, atjautos, pagalbos), nesitikint už tai nieko mainais – net geros savijautos.

Dangaus traukos rezultatas yra gili, rami, lengva laimė, vadinama palaiminimu – dangus žmogaus sieloje. Jis auga ir skleidžiasi lėtai su kiekvienu pasirinkimu, kartais atsiskleidžia stipriai ir aiškiai, o kartais visai pasislepia. Kai vaikas renka gėles, kad pradžiugintų ir nustebintų mamą, vaikas pats pradžiunga, pamatęs mamos džiaugsmą.

Kai ilgai ir kantriai dirbame dėl bendro gražaus tikslo ir pavyksta – laimė. Dangaus traukai aktyvuoti būtinas tikėjimas Dievo dangumi, nes šiaip iš savęs žmogus pavargsta gera daryti, teisybės ieškoti, kitiems padėti. O kai tai daro su dangaus Dievu, nori vis daugiau, vis labiau, vis į sudėtingesnes situacijas. Ir palaiminimo atitenka vis daugiau.

Šių traukos dėsnių esmė ta, kad jie nėra lygiaverčiai, bet abu mus moko atrasti kelią į Dievą. Mat apgaulinga požemio trauka galiausiai nuveda į nusivylimą.

Buvo toks šv. Augustinas, kuris manė viską pabandyti gyvenime ir savo protu atrasti teisybę, kol, priėmęs tikėjimą, apibendrino savo kelionę: „Sutvėrei mus, Viešpatie, sau ir nerami mūsų širdis, kol nenurims Tavyje.“

Stebuklo būdu žmones nuo vaikystės labiau veikia dangaus trauka, o normaliai dangus traukia labiau visus, įpusėjus gyvenimą. Ateina dažniau susivokimas apie mirtį, žvilgsnis atgal į gyvenimą su liūdesiu, kad patys smagiausi ir daugiausia kainavę nuotykiai nieko verti atrodo: palikti vieni tėvai, neišmylėti nuosavi vaikai, nutrauktos draugystės, atsakymas suteikti pagalbą vis ryškėja kaip prarasti svarbiausi dalykai.

Tačiau nuostabiausia tai, kad bet kurią dieną galiu susitelkti į dangun keliauti skirto lagamino paruošimą. Nes durys, kurios skiria mane nuo Dievo, niekada nėra užrakintos. Reikia tik palenkti rankeną ir pastumti duris. Tai reiškia – pripažinti klaidas ir nuodėmes, už jas atsiprašyti ir pavesti savo gyvenimą Dievui, prašant atleidimo, ramybės ir pagalbos.

Savo vaikams (tiems, kur pataisos namuose) aš vis primenu: niekada garsiai neburnokite prieš Dievą ir jį tikinčius žmones. Negi būtų 4/5 žmonijos visiškai pamišę, kad tiki į Dievą? Niekada nežeminkite nė vienos religijos, tikėjimo, maldos praktikos, neniekinkite jokių religinių ženklų – taip turėsite atvirą taką iki durų į tikėjimą... Net jei dabar atrodo, kad viskas nesąmonė.

Kai gyvename pagal dangaus trauką, vis mielesnė darosi tyla, malda, kitų žmonių laiminimas. Vis daugiau ateina šviesos, kantrybės, vilties ir išminties. Vis mažiau reikia žmonių pripažinimo, palaikymo, materialių dalykų.

Linkiu pajusti dangaus trauką ir jai pasiduoti.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite