Angle down Atgal

Apie socialistinį ir banalųjį realizmus literatūroje

Pradėsiu papasakodamas apie dėstytoją, kuri(s) 1986 m. Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute man dėstė vieną literatūros kursą. Dabar nenoriu konkretizuoti, ar tai buvo dėstytoja, ar dėstytojas, ta aplinkybė šiuo atveju visiškai nesvarbi, tad tik dėl patogumo tolesniam pasakojimui pasirinksiu vieną giminę – tebus ji vyriškoji.

Taigi minėtas dėstytojas paskaitas skaitydavo užburiančiai. Įvaizdis, laikysena, gestikuliacija, artikuliacija – viskas atrodė nepriekaištinga. Balso aukštis, garsumas, tembras, tonas, rodėsi, yra idealiai priderinami prie aptariamų kūrinių specifikos, jų siužeto, nuotaikos. Patys kūriniai, netgi sekliausi, tartum įgaudavo stipraus papildomo emocinio-semantinio krūvio, kalbėjimo patosas nuo pirmų paskaitos minučių griaudavo visas užtvaras. Sumaniai išdėstytos loginės ir kitokios pauzės leisdavo įterpti įvairių su tema nesusijusių, bet retoriškai susiejamų žaliems studentėliams skirtų vadinamųjų gyvenimiškų pamokymų.

Atrodytų, ne pãskaitos, o tikra retorikos ir artistiškumo šventė, džiaugsmas ausims ir palaima akims. Nemažai kam galbūt vien toks – šventės – įspūdis ir yra išlikęs. Įtaigu ir miela, malonu, kol neįsiklausai atidžiau, kol girdi tik raišką, o ne turinį ar, gal tiksliau, ne bendrąją pasaulėžiūrinę tendenciją, kuria perteikiama dėstomos medžiagos visuma.

Generalinę šios tendencijos kryptį nusakyti labai paprasta: socialistinis realizmas yra tobuliausias literatūros pavidalas, visa kita vertintina kaip nukrypimai. Būtent taip buvo teigiama sovietiniuose vadovėliuose ir programose, bet 1986 m. nė vienas adekvačios profesinės sąžinės nepraradęs dėstytojas tokiais teiginiais jau nebesivadovavo, juos pateikdavo, jeigu iš viso bepateikdavo, tik pro forma.

Kodėl apie tai rašau?

Televizijos, interneto kanalais galima stebėti daugybę įvairaus formato susitikimų su grožinės ir negrožinės literatūros knygų autoriais, naujų knygų ar šiaip literatūrinės kūrybos pristatymų ir panašių renginių. Kultūros, meno, švietimo įstaigose tokiuose renginiuose galima dalyvauti tiesiogiai. Išsakysiu savo šių renginių stebėjimo – daugiausia Šiauliuose – patirtį, kurios nedrįsčiau kaip nors itin visuotinai apibendrinti, bet galiu išdrįsti ir net jaučiu pareigą ją paviešinti.

Paprastai kuo daugiau būna skambios retorikos, patoso, aktorystės, tuo mažiau tekstinės meistrystės. Kuo daugiau emocingo dvasingumo ar, priešingai, demonstratyvaus atsainumo, tuo mažiau literatūrinio virtuoziškumo. Išoriniais oratorystės, artistiškumo, garderobo, scenovaizdžio efektais paprastai pateikiamas nebe socialistinis, bet banalusis realizmas, koks nors salsvasis romantizmas arba trumpakelnis modernizmas, kai lėkšta, net šleiva kalba renčiamas akivaizdžiai mažavertis tekstas. Žinoma, būna džiuginančių išimčių, bet ne visi rašytojai, – paminėsiu vieną išimtį, – yra rolandai rastauskai.

Tekstinė banalybė neatgimsta literatūrine princese net tuo atveju, jeigu aplink ją surengiamas pats įspūdingiausias aktorinio pobūdžio šou.

Visi šie prisiminimai ir pasvarstymai atėjo į galvą balandžio 5 d. pavakare P. Višinskio bibliotekoje vykusio susitikimo su poetu Dainiumi Gintalu metu, klausantis nuoširdaus, paprasto pasakojimo apie kūrybą ir pasaulį, o mintyse vartant pernai pasirodžiusią jo knygą „Vienos vasaros giesmė“, kuri yra tikras poetinės gyvybės ir rašančiojo profesionalumo įrodymas.

„Apie literatūrą – gyvenimiškai“. Susitikimas su poetu Dainiumi Gintalu (vaizdo įrašas) skaitykite čia.

Dr. doc. Vigmantas Butkus

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite