Angle down Atgal

Apie literatūrą – gyvenimiškai

Pasigendate naujų patirčių literatūroje? Pristatome naują Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos rubriką „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ su literatūrologe Dalia Jakaite:

Apie literatūrą esu kalbėjusi ir rašiusi įvairiai: akademiškai ir kasdieniškai, monologiškai ir dialogiškai, aiškiai, suprantamai ir nelabai, iš religinio ir stilistinio požiūrio taško… Į šiuolaikinę literatūrą teko gilintis dirbant su studentais, rašant apie poeziją ir tiesiog kalbantis su kuo nors prie vyno taurės ar „messengerio“ langelio. Pokalbis (su kūriniu, kitu asmeniu…) – tai galėtų būti viena svarbiausių gyvenimiško požiūrio siekiamybių, į literatūrą žvelgiant visaip.

Ką reiškia gyvenimiškai? Daugiau dėmesio kūrinyje slypinčiai gyvenimiškai kasdienybei įvairiais jos pavidalais, teksto sąsajai su asmeninėmis, subjektyviomis mano ar kito patirtimis. Viso to galima tikėtis iš knygų pristatymų, mano pačios ir kitų autorių rašomų naujausių knygų recenzijų. Tarsi nieko naujo ir ypatingo? Bet naujų patirčių vis pasiūlo pati literatūra. 

Doc. dr. Dalia Jakaitė

Rubriką pradedame D. Jakaitės gyvenimišku žvilgsniu į 2021 m. „Metų knygos rinkimų“ nominantės Vandos Juknaitės knygą „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021):

Vandos Juknaitės knygos, kiti tekstai pasižymi pokalbių ir pasikalbėjimų meistryste. Rašytojos dialogai, kaip romane Šermenys (1995), gali būti visai minimalūs, bet pasakantys labai daug: apie gyvenimą, dar labiau mirtį, apie skausmingas moters patirtis, apie prasmes, kurios labai kankina, kaip viename 1994 metų interviu sakė rašytoja (Lietuvos televizijos laida „Brydė“). V. Juknaitės pokalbių knygos Tariamas iš tamsos (2007) ar Kalbasi susitikę (2020) įtraukia suokalbininkų įvairove, atidžiu įsiklausymu į savo pašnekovą, besikalbančių santykio abipusiškumu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad klausimų autorės dalyvavimas konkrečioje situacijoje minimalus. Tačiau su laiku ryškėja ir etinė, kultūrinė klausiančiosios tapatybė.

„Netikėta apysaka“ (tokia paantraštė) ir išties kiek netikėtai taip pavadinta naujausia knyga Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra – kalbinanti kitus, bet daugiausia kalbinanti save. Ligoninės, vaikystės namų, mokyklos ir kitose erdvėse užrašytuose pokalbiuose svarbiausias yra susitikimas su pačia savimi. Autorė kalbasi apie panašius dalykus kaip ir ankstesnėse savo knygose: apie moters prigimtį, fizinį ir dvasinį skausmą, sovietmečio patirtis ir kita. Tačiau ši knyga yra kitokia jau nuo pirmo sakinio: „Nerašau. Tai kas, kad užrašau, ką kalbu.“ (p. 7). Šią rašymo ir kartu nerašymo situaciją leidžia suprasti dar vienas jau dabarties laiko interviu (Lietuvos radijo laida „Laikas kultūrai“), iš kurio sužinome, kad knyga dėl ligos buvo padiktuota kitiems.

Kaip ir priklauso apysakai, pasakotojos santykis su pasauliu, jos tapatybė ir visas veiksmas aiškėja ne iš karto, o vienam fragmentui jungiantis prie kito, vienam pasakojimo laikui papildant kitą. Iš viso apysakos naratyvo daug vietos tenka subjektyviai sovietmečio istorijai ir tuometinio gyvenimo logikai, pavyzdžiui, mokyklos, internato, joms priklausančių grupių tvarkai. Nepaisant į griežtus rėmus įspraudžiančios, asmens savastį unifikuojančios sovietmečio logikos, lieka vietos ir labai asmeniškai, savo laiką tarsi peržengiančiai patirčiai:

Palieki savo vaikystės draugus. Sunkiai iškalbantį Bronių, neprigirdintį Stasių. Kaimas nežinojo žodžio neįgalus. Kiekvienas turėjo savo vardą. Jonas nebuvo dauniukas. Jis buvo Jonas ir Birutė, nevaikštanti, vos kalbanti, buvo tik Valės Birutė. (p. 57).

Taigi vienas svarbiausių dalykų knygoje yra ligos bei negalios patirtis ir jos siužetinė linija. Dėl šios priežasties ir dėl autobiografiškumo apysaka kiek primena Leonardo Gutausko romaną Laiškai iš Viešvilės, kitus tekstus. Šio fenomeno persmelktos kalbos ir susitikimų, asmeniškumo ir anonimiškumo patirtys. Liga pasirodo kaip stigma, gyvenimo rizika, trukdis visuomenei arba tikrovė, kuri nuskaidrina, kurios gali tarsi nepastebėti arba tiesiog visai natūraliai ją priimti vaikas. Iš ligos patirties gimsta ir tai, ką galima pavadinti į apysaką įsiterpusiu eilėraščiu:

Slaugos ligoninėj

Nusisukęs į sieną,

Jėzau,

Iš didelio vyro

Tapęs mažu paukščiuku,

Apleistas Golgotoj,

Pasigailėk mūsų. (p. 77–78).

Šios poetinės maldos minimalizmas savyje sujungia „mano“ ir „mūsų“ pasaulį, kaip ir moko krikščionybė, Kristaus kančią kviečia atpažinti kiekvienoje kito asmens kančioje. Cituotas tekstas prasideda tame pačiame puslapyje, kuriame kalbama apie moters mirtį nuo AIDS ir apie protinę negalią turinčius žmones. Viena vertus, mitologizuotas jų gyvenimas, kita vertus, priskiriamas tiesiog pasauliui, kuriam priklausome „mes“ visi, juos ir save kviečiant matyti santykio žmonėmis:

Vaikai yra santykio žmonės. Protinę negalią turintys vaikai yra tobulo santykio, siekiančio aiškiaregystę, žmonės. (p. 75).

Kalbėdama apie ligą, tuo pat metu ši apysaka kalba ir apie silpnumą, bet apie tokį, kuris problema gali būti ne tiek „man“ asmeniškai, kiek savo principus turinčiai visuomenei. Prieš cituotą fragmentą apie santykio žmones kartu su retrospekcija į Stiklo šalį (1995 m. išleista apysaka) įsiklausoma į šiuolaikinės visuomenės inicijuojamą gyvybės ir kartu mirties pervertinimą:

Jis dar nežino, kad prieš tokius kaip aš ir kūdikis įsčiose, prieš mus blokuojami keliai, šaukiamos konferencijos ir rengiami įstatymai. Bandau ir nepajėgiu įsivaizduoti, kaip savarankišką mirtį pasirinks sergantis vaikas. Kas jam išaiškins, kas yra mirtis? Kas paaiškins, kodėl jis turi ją pasirinkti? Ir kas bus, jei vaikas atsakys, aš noriu mirti, nes mama manę nemyli? (p. 75).

Taigi ši knyga yra asmeniška ir bendruomeniška, skaudi ir viltinga, istoriška ir kūniška, labai individuali ir kartu kelianti įvairių gyvenimiškų bei kultūrinių asociacijų. Viena iš jų – Jurgos Jonutytės ir Giedrės Šmitienės knyga Gyvatės kojos. Negalios samprata gyvenimo pasakojimuose (2021), kurioje taikliai aprašoma Jono Mačiukevičiaus kūrybai būdinga negalios refleksija, apmąstoma, kas yra gyvumo jausmas, koks yra negalios matymas ir nematomumas, koks sudėtingas ir paprastas yra mūsų gyvenamasis pasaulis ir santykis su Kitu.

Doc. dr. Dalia Jakaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite