Angle down Atgal

Akmenės krašto ambasadoriai. Asta Bo: apie Lietuvą vokiškai

Asta Borusevičiūtė yra ne tik mūsų krašto, bet ir Lietuvos ambasadorė. Gyvendama Hamburge, sukūrė ne vieną projektą, moko lietuvių kalbos, pasakoja apie Lietuvą ir lietuvius.  Hamburgo lietuvė, žurnalistė Asta Bo startavo su nauju projektu vokiečių kalba „Litauisch to go“, kuriam „namus“ sukūrė socialiniuose tinkluose. Taip vienas iš jos projektų pristatytas Vokietijos lietuvių bendruomenės žurnale „Informacijos“.  „Darau ne viena, o su svečiais, arba užduodu klausimus ir jie pasakoja“, – sako Asta. Tarp jos pašnekovų ir pasaulyje žinoma sopranas Vida Miknevičiūtė, ir medicinos studentė Lietuvoje Jessi. Pašnekovus apie Lietuvą kalbina vokiškai.

Kai Astą šį pavasarį netikėtai sutikau Naujoje Akmenėje, nesumojau daugiau paklausinėti apie jos veiklas. Tad, kai baigėsi Astos viešnagė gimtajame krašte ir susitikimai su bičiuliais sostinėje,  susirašėme. Tada dar atradau, kad Asta yra lietuviškų naujienų vaikams svetainės “Klausia vaikai“ redaktorė. Jos, kaip medijų pedagogės, patarimus skelbia didieji šalies portalai.

Astą Borusevičiūtę, kūrybingą ir aktyvią gimnazistę prisimena ne tik Ramučių gimnazijoje, maltiečių organizacijoje, ji buvo ir tarp „Vienybės“ bičiulių.  Astos mamos Janinos Borusevičienės, Naujosios Akmenės ikimokyklinio ugdymo mokyklos „Atžalyno“ skyriaus  pedagogės, paprašiau mokyklinės nuotraukos. „Visos nuotraukos iš renginių, tai vaidina, tai stovykoje, tai asistentų dienoje, sunku išrinkti“,- sakė mama. Apie dabartį ir  praeitį klausiame Astos.

Oficialiai apie Astą Borusevičiūtę

Skirtingame kontekste – skirtingas prisistatymas. Vokietijoje esu lietuvė, Lietuvoje – tiesiog Asta. Vis dėlto klausimas, kurį dažniausiai girdžiu, ką dirbu. Nuo studijų laikų save vadinu žurnaliste. Maniau, kad taip ir liks. Tačiau stebiu ir matau, kad vis dar kas nors prisišlieja. Esu ir medijų pedagogė, ir lietuvių kalbos mokytoja užsieniečiams suaugusiems, ir lindyhopo šokėja. Man atrodo, kad geriausias mano pristatymas būtų kūrybininkė. Ir kaip žavu, kad lietuvių kalboje turime tokį gražų žodį, kuriame slypi tai, ką veikiu – aš kuriu.

Su dėkingumu Naujajai Akmenei

Naujojoje Akmenėje gyvenau iki 2000-ųjų metų. Esu labai dėkinga šiam miestui.  Manau, kad užaugti provincijoje yra tik privalumas.  Mokiausi dabartinėje Ramučių gimnazijoje. Buvau skatinima mokytojų skleistis ir jaučiau palaikymą daryti tai, kas man patinka. Būtent mokykloje pradėjo žydėti mano kūrybiškumas ir buvo atrasti mano talentai, apie kuriuos net nenumaniau juos turinti. Išbandžiau tikrai kone visas veiklas, o kai kurias laikiau tvirtai iki pat mokyklos pabaigimo. Dabar matau, koks tai buvo turtas, kaip ši patirtis praverčia ateityje. Nors mama dvyliktoje klasėje pasakė: „O gal tu sumažink savo veiklas?“ Bet aš jai atsakiau: „Man tai tolygu kaip nukirsti ranką“.  Juokingas palyginimas, bet nežinojau tuo momentu, kaip kitaip dar išreikšti tą jausmą, kaip man patinka tai, ką darau. Tai pasižadėjau sau ir mamai dėl savo popamokinių veiklų mokslų neapleisti, ir man pavyko.  Aš buvau mokyklos renginių organizatorė ir vedėja, jaunoji maltietė, dainavau bažnyčios jaunimo chore ir grupėje „Skersvėjis“, vaidinau mokyklos lėlių teatre, leidau mokyklos laikraštį, rašiau į „Vienybę“ ir dar vesdavau kriminalinių žinių laidą (kodėl kriminalines – tikrai nežinau) tuo metu veikusioje Naujosios Akmenės televizijoje.

Visas Lilijos Smalakienės pasikalbėjimas Su Asta Borusevičiūte  šeštadienio, liepos 3 d., VIENYBĖJE.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite