Angle down Atgal

Žūvančiųjų gelbėjimo misija – iš kartos į kartą

Ragujų kaimo ūkininko Bernardo Banelio giminėje net keturių kartų atstovai yra gavę garbingą valstybės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių. 

Bernardas Banelis su garbinga relikvija – jo tėčiui Juozui Baneliui po mirties skirtu valstybiniu apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Bernardas Banelis su garbinga relikvija – jo tėčiui Juozui Baneliui po mirties skirtu valstybiniu apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Bernardas ir Genovaitė Baneliai prie Cipės Davidovičiūtės kapo naujosiose Pasvalio kapinėse. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Bernardas ir Genovaitė Baneliai prie Cipės Davidovičiūtės kapo naujosiose Pasvalio kapinėse. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Spalio 21-ąją, Žydų genocido atminimo dienos išvakarėse, už išgelbėtas trijų žydaičių gyvybes Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi po mirties apdovanoti Bernardo seneliai Antanas ir Veronika Baneliai, ragujiečio tėtis Juozas Banelis ir dėdė Jonas Banelis. 

O kiek daugiau kaip prieš dvidešimtį metų, 1999-ųjų liepą, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius buvo įteiktas Genovaitės ir Bernardo Banelių sūnui Justinui – tuomet dar tik trečios klasės mokiniui, išgelbėjusiam Pyvesoje skendusį pirmoką.

Pasiprašė pas Banelius 

Į Prezidentūrą buvo pakviesti keturi šviesaus atminimo ragujiečių Antano ir Veronikos Banelių anūkai – Vytautas, Stasė, Tautvydas ir Bernardas. Iš Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos rankų Vytautas Bucka Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių atsiėmė už senelį Antaną, Stasė Aleknienė – už močiutę Veroniką, Tautvydas Banelis – už savo tėtį Joną, o Bernardas Banelis – už savo tėtį Juozą. 

Ragujuose ūkininkaujantys Genovaitė ir Bernardas Baneliai ir šiandien gyvena savo senelių įkurtoje sodyboje. 

Kai, jiems grįžus po apdovanojimų ceremonijos Prezidentūroje, nuvažiavome į svečius, sodybos šeimininkai aprodė vietas, kur buvo slepiamos ragujiečių išgelbėtos žydaitės ir pasidalijo prisiminimais, girdėtais iš Bernardo tėčio bei dėdės lūpų. 

„Mano seneliai Antanas ir Veronika Baneliai Ragujų kaime turėjo nedidelį ūkį. Į Pasvalio turgų jie kartkartėmis nuvažiuodavo parduoti jame užaugintų gėrybių, o arklį su vežimu palikdavo Biržų gatvėje, pas pažįstamus Pasvalio žydus Davidovičius, kurie jį pašerdavo, pagirdydavo. Seneliai už arklio priežiūrą jiems nuveždavo pieno, kiaušinių“, – pasakojo Bernardas Banelis. 

Tokia buvo tragiškų 1941 metų įvykių priešistorė.

Prasidėjus vokiečių okupacijai, Pasvalio ir jo apylinkių žydus 1941 metų liepą suvarė į getą, kurio teritorija apėmė visą Palėvenės gatvę ir Biržų gatvės atkarpą, o rugpjūčio pabaigoje – sušaudė Žadeikių miške. Čia buvo nužudyti 1349 Pasvalio, Joniškėlio, Krinčino, Pumpėnų, Saločių, Vaškų ir Vabalninko žydai – vyrai, moterys, vaikai… Išvengti mirties pavyko tik keletui. Tarp jų buvo ir Cipė Davidovičiūtė, kurią daugelis pasvaliečių puikiai pažinojo, o vyresnės kartos žmonės turbūt prisimena ir šiandien. Tai, ko gero, vienintelė Pasvalio žydė, po karo likusi mūsų mieste. 

„Varant žydus į žudynių vietą Žadeikiuose Cipei Davidovičiūtei ir dviem žydaitėms iš Joniškėlio – seserims Cipei ir Feigai Todesaitėms – ties kelio posūkiu prie Žadeikių mokyklos pavyko ištrūkti iš kolonos. Jos pasislėpė mokyklos malkinėje ir joje tūnojo tris dienas“, – minėjo Genovaitė Banelienė. 

Ragujietės pasakojimą tarsi pratęsia prisiminimai, užrašyti šalies Prezidentūros išleistoje knygelėje. 

„Išalkusios ir ištroškusios merginos iš nevilties pašaukė pro šalį ėjusią nepažįstamą valstietę. Tai buvo Ieva Kuprienė, tvarkiusi ištremto mokyklos vedėjo gyvulius. Pamačiusi merginas, moteris apsiverkė, viską suprato, davė joms atsigerti, užrakino daržinėje ir pažadėjo kuo nors padėti. Po poros valandų pas merginas atėjo jaunas vyras, nešinas portfeliu su maistu – tai buvo Ievos Kuprienės sūnus Povilas Kuprys. Cipė Davidovičiūtė, pasitikėdama jaunuoliu, prisipažino, kad norėtų patekti pas pažįstamą ūkininką Ragujų kaime – Antaną Banelį. Po kurio laiko Kuprių giminaitis aplinkiniais keliais naktį nuvežė merginas Ragujų link ir paliko laukuose prie pat kaimo. Pirma troba, į kurią jos pasibeldė, ir buvo Banelių. Pamatęs pervargusias, pusnuoges , sutinusiomis kojomis jaunas moteris, Antanas Banelis iš karto sutiko jas priglausti. Seserys Todesaitės visus savo drabužius buvo palikusios Joniškėlyje dievobaimingai moteriai Onai Valašinienei. Su Cipės laiškeliu Jonas Banelis nuvažiavo į Joniškėlį ir parvežė visą vežimą drabužių.“ 

Beje, šiuose prisiminimuose minimi Ieva Kuprienė ir jos sūnus Povilas taip pat apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (po mirties). 

Treji metai pavojų, baimės ir gerumo

 Iki šios dienos Banelių ūkyje yra išlikę prieškario metais statyti tvartas ir daržinė. Tarp jų buvo nedidelis, lentomis užkaltas tarpas – jame kelias pirmas dienas slėpėsi Banelių priglaustos žydaitės. Vėliau jas perkėlė į rūsį, įrengtą po trobos grindimis. Ant rūsio angos dieną užstumdavo sunkią skrynią, o sutemus merginos išeidavo pakvėpuoti grynu oru. Banelių šeima vakarieniauti su savo globotinėmis sėsdavo virtuvėje prie bendro stalo. Vėliau jau įsidrąsinusios žydaitės kiek galėdamos stengdavosi padėti ūkio darbuose, namų ruošoje. 

„Prie mėnulio šviesos rišdavo linus, auštant ravėdavo daržus. Kaimynai stebėdavosi, kaip tie Baneliai viską suspėja: iš vakaro dar gulėjo nerišti linai, o rytą jau stovi pėdų gubos. Jie turbūt įtarė, kas šioje sodyboje dedasi, bet buvo geri žmonės ir niekam neprasitarė“, – minėjo Genovaitė Banelienė. 

Pas Banelius Ragujų kaime visos trys žydaitės glaudėsi trejus metus – iki pat vokiečių pasitraukimo. Cipė Davidovičiūtė po karo, kaip jau minėta, liko gyventi Pasvalyje, o seserys Cipė ir Feiga Todesaitės išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. 

Kai, statant vadinamuosius „Tarybų rūmus“, vėliau – ir kultūros namus, buvo nugriautas visas kvartalas, kuriame prieš karą gyveno Pasvalio žydai, Cipė Davidovičiūtė įsikūrė Žaliojoje gatvėje pasistatytame name. 

Cipė mirė sulaukusi 84-erių – 1996 metų rugsėjo 22 dieną. Tarsi koks lemties ženklas – pačiose Žydų genocido atminimo dienos išvakarėse. Kadangi jokių artimųjų neturėjo, ją palaidojo rajono Savivaldybė. Kapo kauburėlis supiltas naujosiose Pasvalio miesto kapinėse prie parko. 

Prieš mirtį ji norėjo su mumis susisiekti ir užrašyti mums savo namą, taip atsidėkodama už išgelbėjimą. Bet juk ją gelbėjom ne mes, o Bernardo tėtis, dėdė ir seneliai. Ne mes senatvėje ją slaugėme ir prižiūrėjome, tad tokios dovanos priimti neleido nei sąžinė, nei širdis. Mieliausia yra tai, ką sukuri pats, o svetimas turtas – nešildo, – įsitikinusi Genovaitė Banelienė. – Kiek girdėjom, Cipės namas po jos mirties atiteko Savivaldybei, o vėliau buvo parduotas kitiems savininkams.“ 

Kad savo geradarius Banelius Cipė Davidovičiūtė labai dažnai minėdavo pačiais gražiausiais žodžiais, paliudijo ir Žaliojoje gatvėje sutikta buvusi Cipės kaimynė pasvalietė Apolonija Varnienė. O jų išgelbėtą žydaitę apibūdino kaip geraširdę, labai išprususią, kelias kalbas mokėjusią, bet gana uždaro būdo moterį. 

Laiškas iš praeities 

Genovaitės ir Bernardo Banelių sodyba Ragujuose kiekvieną rudenį skęste skęsta įvairiaspalviuose jurginų žieduose: Genovaitė jų augina apie 300 veislių, o šių metų pavasarį pasodino per 1900 kelmų. Tad, nutarę aplankyti jų sodyboje gelbėtos žydaitės kapą ir memorialą holokausto aukoms atminti Žadeikių miške, Baneliai priskynė visą glėbį baltų jurginų žiedų.

Genovaitė prisiminė, kaip lankydama Žadeikių pradžios mokyklą kartu su mokytoja Janina Stapulioniene ir gausiu bendraklasių būriu eidavo tvarkyti šio paminklo aplinkos ir kad tą darydavo noriai. Jau tada suvokdavo, kokia tragedija čia įvyko. Tėvai ir kaimynai pasakodavo, kad tomis 1941-ųjų rugpjūčio pabaigos dienomis, kai Žadeikių miške buvo šaudomi žmonės, aplinkiniai sodiečiai į savo sodybų kiemus baimingai išeidavo tik gyvulių pašerti. Po to aklinai uždangstydavo trobų langus, užsklęsdavo duris, nes šūviai ir kraupūs žmonių riksmai aidėdavo toli… 

Genovaitė ir Bernardas Baneliai, restauruodami senąją Bernardo senelių statytą trobą, po jos grindimis butelyje rado paslėptą laišką. Jį parašė Bernardo dėdė Jonas – tuomet šešiolikmetis gimnazistas: 

„Šitos grindys yra įdėtos 1942 metų rugpjūčio 29 dieną. Vienerių metų sukaktis, kai pas mus apsigyveno trys mergaitės, pabėgusios nuo mirties. Kada gi pasibaigs tas laukimas? Šiandien – pats karo įkarštis. Vienas tik Dievas žino, ką mums žada rytojus. Lietuva išbuvo nepriklausoma 29 metus. Dabar esame vokiečių pavergti, o prieš metus buvom pavergti rusų komunistų. Per tuos vienerius savo viešpatavimo metus rusai mus labai nukankino. Daug lietuvių buvo išvežta į SSRS, daug mirė kalėjimuose, daug buvo nukankinta. Todėl laukėme užeinant vokiečių. Bet ir tie pasirodė ne ką geresni. Visi tikimės, jog ir vėl turėsim Laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Padėk mums Viešpatie. 

Šį dokumentą sugalvojo parašyti du broliai: Antanas ir Jonas. Antanas dabar yra 31 metų, Jonas – 16 metų ir baigęs IV gimnazijos klasę. Jų brolis Juozas – 26 metų. Tėvai Antanas ir Veronika Baneliai. Tėvas – 71, motina – 59 metų. Banelių duktė Zuzana Buckienė turi du vaikus – Jadvygą ir Algirdą. 

Daug ko būtų galima parašyti apie gyvenimą, bet trumpai – „Gyvenimas mirtyje“… 

Kas skaitys šitą dokumentą, atminkit ir Banelius, kurie čia gyveno.“ 

Šiandien ragujiečių sodybos rimtį saugo kryžius, iškilęs Bernardo dėdės, beveik prieš 80 metų rašyto laiško autoriaus Jono Banelio atminimui, o gražias giminės tradicijas tęsia stiprų ūkį gimtinėje sukūrę Genovaitė ir Bernardas Baneliai bei jų vaikai.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite