Angle down Atgal

Žodžio ir kalbos šventė

Rugpjūčio 1-osios pavakare keliais ir takeliais skubėjome į Matiešionis, į kalbos ir žodžio namais tampantį Kazlauskų sodybos kiemą. Tegul ir vienai dienai, bet kasmet. Jau keliolika metų.

Išsipildė vieno iš pirmųjų kalbininko Jono Kazlausko premijos laureatų Alberto Rosino palinkėjimas profesoriaus gimtinės kalvelei tapti žodžio ir kalbos namais. Namais, kuriuose gražiai derėtų padedanti daugiau sužinoti apie mūsų žymaus kraštiečio prof J. Kazlausko darbus praeitis, supažindinanti su tęstinėmis bei naujomis Vilniaus universiteto Baltistikos katedros mokslininkų veiklomis šiandiena ir, žinoma, teikianti vilties, kad lietuvių kalba išliks gyva konservatyviausia (gerąja prasme) indoeuropiečių grupės kalba, ateitis.
Tad ir praėjusį šeštadienį ant Matiešionių kalvos, gražiai apgaubtos saulės, liejosi prisiminimai, skambėjo aktoriaus Egidijaus Stanciko skaitomos J. Kazlausko bendraklasio, bendramokslio ir gyvenimo draugo poeto Justino Marcinkevičiaus eilės, skambėjo Kauno „Ainių“ ansamblio dainos ir muzika. Ir, žinoma, sveikinome šių metų Birštono savivaldybės teikiamos premijos naująjį laureatą. Juo, kaip jau rašėme, tapo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedros doc. Miguelis

Villanueva Svenssonas, pasak jį pristačiusio prof. Bonifaco Stundžios, savo mokslinių tyrinėjimų sritimi, ko gero, pats artimiausias iš visų laureatų, nors jo gimtinė Ispanija. Būtent baltų kalbų istorijos tyrimai prieš penkiolika metų jį atvedė į Lietuvą, į Vilniaus universitetą.
Tai tik dar vienas paliudijimas, kad galime ir turime didžiuotis sava kalba, lietuvių kalba ir tais žmonėmis, kurie ją kėlė ir kelia iki pasaulinių aukštumų. Tarp jų – ir garbiu kraštiečiu – tiesiog Baltistikos ąžuolu prof. Jonu Kazlausku, kurio 90-ąsias gimimo metines ir minėjome rugpjūčio 1-ąją. Deja, šių metų rudenį jau sulauksime ir kitos, liūdnos datos – sukaks 50 metų nuo tragiškos kalbininko Jono Kazlausko mirties…
Ramutė Šimukauskaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite