Angle down Atgal

Ža­nas Ta­lan­dis: „Esmė ne lab­da­rin­gos sriu­bos lėkštėje“

Kelmės r. gy­ve­nan­čiam Ža­nui Ta­land­žiui už nu­ga­ros – Du­by­sos vin­gis ir Pa­du­by­sio miš­kas, al­ko­ho­liz­mas ir kalė­ji­mas. Dau­giau nei de­šimt metų jo namų du­rys at­vi­ros kiek­vie­nam, ku­ris ne­bi­jo tie­sos ir no­ri blai­vio­mis aki­mis pa­žvelg­ti į sa­vo širdį. „Esi žmo­gus. Yra ša­lia žmo­nių. Jei­gu ga­li kaž­kuo pa­si­da­ly­ti, ge­rai“, – tar­si pa­ts sau sa­ko Ža­nas.

I dalis: du angelai Kretingos bažnyčioje

Besileidžiant nuo Laukgalio kalno, esančio Padubysio kaime, sunku susikoncentruoti į kelią. Jį „užstoja“ pilkšvi, tačiau vis tiek nuostabūs gamtos vaizdai, be to, dar reikia dairytis Žano ir Linos Talandžių sodybos. „Ieškokite namo su užrašu „Dievas yra Meilė“, – sako mums tie, kurie čia jau yra buvę. Pasiekus kelionės tikslą, paaiškėja, kad ant namo sienos užrašyta šiek tiek daugiau: „Dievas yra Meilė. Būkime drąsūs...“

Mus pasitinka ne tik užrašas, bet ir švytuojanti šuniuko uodega, grąžtų ir plaktukų skambesys – Ž. Talandis moja, persisvėręs per langą. Jo namus tenka apeiti du kartus, kad rastume įėjimą, nors jis – vienas vienintelis. Galbūt tiesiog nedrąsu užeiti pas tą, kurį žmonės Padubysio šventuoju, geradariu, keistuoliu vadina?

Viduje šilta, girdėti užsienietiškų balsų. Kol Ž. Talandis užsiėmęs su anksčiau už mus atvykusiais svečiais, jo žmona Lina vaišina gauromečio arbata ir vietiniu medumi. Šnekindama ir šnekinama, ji dar bando išspręsti Augustino ir jo vyresnio brolio Pranciškaus konfliktą dėl žaislinės mašinėlės – Talandžiai augina šešis vaikus.

Žanas išlydi svečius ir imasi naujų: vedasi mus į lauką ir visų pirma aprodo naujai dygstantį statinį – štai iš kur tos grąžtų ir plaktukų melodijos.

Kam šis namelis? – klausiu Žano, ekskursijai pasibaigus.

– Paprasčiausiai nebetelpame prie pusryčių stalo. O jeigu dar atvažiuoja svečių arba prašosi pasavanoriauti iš Lietuvos, iš užsienio – nori savo galvoje siaubus išnaikinti, nebeužtenka vietos.

Tai vyrai ūkinį pastatą nugriovė ir vietoje jo pastatė namą, jau baigia įrengti. Pora verslininkų prisidėjo. Toks džiaugsmas, kad ne aš tai darau, o bendruomenė daro. Aš tik kaip ta vėtrungė ant stogo – vardas, pretekstas. Apskritai, su žmona čia gyvename gal 12 metų ir nepasakyčiau, kad daug padarėme. Tik tiek, kad mūsų durys atrakintos: kažkada taip išmokė brolis Gediminas (Numgaudis OFM, – aut. past.), kuris mus priėmė, su mumis pasidalijo, kas geriausia. Neturime moralinės teisės kitaip gyventi. Nuo pat pradžių viską dėjome į bendruomenę, niekada nesislėpėme, kad skaniau pavalgytume ar patogiau išmiegotume. Gal ne visiems reikia taip gyventi, bet pasidalyti ir prisidėti prie to, kas kuriama, nori daugelis. Didžiausią galią kūrybai turi ne žmogus ir pinigai, bet žmogus ir žmogus.

Audronio Rutkausko nuotr.
Audronio Rutkausko nuotr.

Labai įdomiai pasakėte apie savanorius – juk jie ne dėl siaubų galvoje tokios veiklos imasi...

– Dažniausiai traukia intriga.

Aš pats Pakutuvėnuose kažkada pasilikau tik tam, kad ištyrinėčiau, iš kur tie vienuoliai tokie geri. Nes negali būti tokie geri. Man buvo nesuvokiama mano paties kaina. O kai pats sau kainos neturi, atrodo nesąmonė, kad tave gerbia ir myli už tai, kad žmogus esi. Kosmosas kažkoks. Tada pasilikau patyrinėti ir dabar tą patį su žmona leidžiame kiekvienam daryti čia. Kas nori, atvažiuoja, pamato, ar tai tikrai veikia.

Kad veikia, dažnai kartoja tie, kurie jūsų įkurtoje sodyboje įveikė priklausomybę. Kiek vyrų šiuo metu joje gyvena?

– Buvo aštuoni. Visai neseniai paskambino, kad vienas išvažiavo ir užgėrė. Skauda man, kad nesu Jėzus, kad negaliu tų žmonių pakeisti. Skauda ta mano išvirkščioji puikybė.

Kartą jau galvojau, kad gal, Viešpatie, užtenka tokios tarnystės. Pradėjau vyrus labiau spausti dėl sąžiningo santykio su savimi – ar jie jį kuria, ar ne? Pasijutau kaip koks milicininkas: Žanas yra – elgiamės vienaip, Žano nėra – elgiamės kitaip. Žiauriai skaudu pasidarė. Sakau – gal išsivaikštome, gal išsiskaidome. Ir tą „komandą“ paleidau. Tada beveik mėnesį turėjau atostogų, buvo tik vienas žmogus. Ir taip džiaugiausi, taip pailsėjau. Paskui – ir vėl pilni namai.

Kai prieš trejus metus žuvo sūnus, vyrai daug ką patys perėmė. Ir galėčiau pasakyti, kad per tą laiką jie taip pasispaudė, kad padarė daugiau, nei iki tol buvo padaryta. Visose srityse – ir susikalbant, ir statant, ir ūkinėje veikloje. O ir man pačiam jau nieko tokio, kad kažkas „ačiū“ ar „prašom“ nepasako. Garbės užtenka – pareinu namo geidžiamiausias: žmona apkabina, šeši vaikai dėmesio reikalauja.

Audronio Rutkausko nuotr.
Audronio Rutkausko nuotr.

Kaip kuriamas tas sąžiningas santykis su savimi?

– Kiek vyrai dirba, kiek meldžiasi, tik jie patys mato. O jeigu tu nenori dirbti ar melstis – jokių problemų, gali tiesiog būti arba kalbėti, kol susivoksi. Svarbiausia suprasti, kad tu nenusipirksi paslaugos: atėjau, sumokėjau ir pasveikau arba paėmiau anoniminių alkoholikų programą, perrašiau žingsnius ir viskas – aš sveikas. Tai yra kiekvienos dienos darbas, kiekvienos dienos noras. Noras gyventi.

Bet kartais iš to didelio noro prisidarome bėdų. Nuskubame, nuriedame kažin kur, o sustoti irgi nemokame.

– Kai parodo dideles galimybes, atsiranda didelių norų, o norų reikia siekti. Pamirštu, kad esu labai laikinas, kad Dievas ir tai ilsėjosi, viską sukūręs. Vadinasi, tampu didesnis už Dievą. Tas užmaršumas tiek turtingam, tiek ubagui duoda tą patį dalyką: atsikėliau ryte ir gavau iš gyvenimo 24 valandas. Kaip per jas tapsiu laimingas? Nes amžinybėje turbūt to ir paklaus: kodėl tu esi nelaimingas arba, ačiū Dievui, kodėl esi laimingas?

Žinai, aš vieną kartą tokių vaistų gavau... Atsimenu: rytas, einu bumbėdamas Kretingoje į šventas Mišias – taip nenoriu. Atsisuku – vienas žmogus stumia kitą vežimėlyje. Tas, kuris stumia, turi cerebrinį paralyžių, o tas, kuris sėdi vežimėlyje, visai nepajuda. Ir jie vienas kitam kažką pasakoja ir net ne juokiasi, o žvengia abudu. Man kaip perėjo per kūną šiurpai, ašaromis apsipyliau, į šoną paėjau – va, kur invalidas (rodo į save, – aut. past.). Dabar galvoju, gal ten du angelai buvo.

II dalis: mėlyni, tatuiruoti ir tarnaujantys

Prie jūsų stalo susitinka turtingi ir bėdžiai, sveiki ir priklausomi. Justi atskirtis?

– Tą atskirtį patys sau susikuriame. Paskui kenčiame, paskui nenorime dalytis – reikia per prievartą, paskui atsiranda visokių socialinių dalykų: turi būti toks, toks ir toks. Čia jau visuomenės bėda ir nesvarbu, ar tu priklausomas, ar nepriklausomas. Vieną dieną ateina pas tave žurnalas „Žmonės“ ir sako – tu dar nesi. Kai taip būsi apsirengęs, kai turėsi tą daiktą, tada tu būsi. O dabar esi tik sėklos pavidalo, kuri iš šešių milijonų galbūt nebus apvaisinta. Sėkme. Kas išeina, kai patikiu tokiu melu? Išeina, kad man nepavyko. Man, vaikeli, gyvenime nepasisekė – gal tau pasiseks? Gal tu dviejuose darbuose dirbk ir viskas bus gerai? Taip ir eina. Tėvai neprisitraukia prie tos kartelės, vaikai neprisitraukia. O ta kartelė vis kyla, kyla ir kyla.

Taip išeina, kad pasisekė tam, kuriam nepasisekė?

– Klausiu turtingų žmonių: kada su žmona paskutinį kartą buvai pasimatyme? Sako, senokai. O aš sustoju Kelmėje vieną dieną – eina mėlyni mėlyni vyras ir moteris. Su kombinezonais, matyt, kad nesušaltų. Eina rankomis susikibę: jis nuėjo prie konteinerio, ji pastovėjo, jis kažką ištraukė ir jie eina toliau. Įsivaizduoji – jie turi vienas kitą, turi laiko, turi, apie ką kalbėti. Jiems nereikia maivytis, jie yra žmonės.

Man kažkada tėvas Stanislovas paprastai pasakė: „Dėkok Dievui už alkoholizmą. Jums, pijokams, kai klyniukas sušlampa, galva nusileidžia.“ O baisesnės ligos už puikybę nėra. Žiūrėk, šeimoje yra vienas priklausomas, bet septyni nepriklausomi iš tos šeimos daugiau meluoja, slėpdami, išsisukinėdami, kaip yra. Aš galiu būti fainas, kvepiantis, pasiturintis, net labdaringas, bet, darydamas gera, galiu dar daugiau sau leisti, įsivaizduodamas, kad aš labai daug tarnauju visuomenei ar bendruomenei. Daug žmonių tai suėdė.

Esate dėkingas už alkoholizmą. O kam dėkingas už išsilaisvinimą nuo jo?

– Trys žmonės kryptį pakeitė. Mano baba, kuri visada tikėjo. Sakė – jis geriausias. Į kalėjimą Sankt Peterburge atvažiavo ir vis tiek sakė – jis geriausias. Tėvas Stanislovas, kuris viltį uždegė, man jau 33 metai buvo. Paskui brolis Gediminas.

Ir dabar galėčiau pasakyti, kad kitų žmonių paremiamas labai drąsiai jaučiuosi. Nes jie yra į tą gėrį įklampinti, jiems patinka daryti tai, ką daro, griauti stereotipus. Vienas verslininkas iš Londono atvažiavo, sako, žinai, kai aš pamačiau, kaip vyrai sėdi prie stalo ir vakarieniauja, mane ištiko šokas. Jie – visi mėlyni, tatuiruoti, bet kaip vienas kitam patarnauja... Sako, aš nesusilaikiau, aš išbėgau verkti.

Ko trūksta, kad dar labiau keistųsi situacija Lietuvoje: kad būtų mažiau priklausomų, daugiau pasveikusių?

– Aš manau, trūksta drąsios savanorystės, kur būtų kuriamas santykis žmogus į žmogų, veidas į veidą. Gal reikėtų kad ir „Carite“ paprašyti – tu pirma išplauk grindis ar dar kažką padaryk, paskui eisim valgyti. Nes dabar to santykio aš ir negavau – gavau lėkštę sriubos. Tu man nepasakei tiesos, kad aš, jaunas vyras, galiu pas tave indus išplauti ar lapus sugrėbti. Kuo daugiau bus savanorystės, tuo daugiau bus pavyzdžio. Bus pavyzdys, dings klausimas, kodėl aš turiu tą daryti, prasidės pokyčiai.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite