Angle down Atgal

Visi keliai namo: „Sakot, reikia mūsų neįsileisti? Reikia jus išvaryti lauk!“

Kai netyla kalbos ir gyventojų pasipiktinimas, neva kam Valstybė gabenasi namo išvykusius lietuvius, Etaplius.lt skaitytoja pasakoja, ką jai, su kūdikiu ant rankų, teko patirti per pastarąsias dienas, norint grįžti į namus:

O taip. Korona. Ar kitaip – COVID-19, sujaukęs pasaulį ir aukštyn kojomis pakabinęs be išimties visą mūsų planetos rutulį. Esu tik mikrobo dydžio gyvis viso pasaulio mastu, tačiau spėjau per paskutines keletą parų patirti tiek išgyvenimų, kad kol kas dar tik dėlioju emocijas savo galvoje. Tačiau žinau viena, tikrai išspardyčiau užpakalius visiems, patogiai sėdintiems prie savo išmaniųjų ir be paliovos krečiančius purvą ant visų, kurie ieškojo visų įmanomų būdų pasiekti Lietuvą. Sakot reikia mūsų neįsileisti? Sakau, kad reikia jus išvaryti lauk!

Atrodo dar ką tik mano šeima, aš, vyras ir mūsų vienerių dar neturintis pipiras, gyveno įprastą gyvenimą. Be didesnių baimių išvykome aplankyti savo artimųjų, gyvenančių pasaulio mastu, rodos, ne taip toli nuo Lietuvos, Vokietijoje.

Įvykiams pakrypus protu sunkiai suvokiama linkme, supratome, kad nelauksime planuoto skrydžio atgal. Užsienio Reikalų Ministrui L. Linkevičiui paskatinus lietuvius, esančius užsienyje, ieškoti būdų kuo greičiau grįžti namo, būtent taip ir pasielgėme. Tuomet ir užvirė visa pekla.

Bandymas keisti skrydžio datą – šuniui ant uodegos. Skrydžių bendrovė „Ryanair“ internetu neleido atlikti šio veiksmo. Taip pat ir neleido įsigyti bilieto ankstesniam skrydžiui. Susikrovėme daiktus ir su kūdikiu ant rankų vykome į artimiausią oro uostą, tikėjomės įsigyti bilietą vietoje. Oro uostas tuščias. Ėmė krėsti šiurpas. Buvome informuoti, jog bilietų į šį skrydį nebėra. Keisčiausia tai, kad būtent tą pačią dieną paaiškėjo, kad mūsų planuotas skrydis nė negalės įvykti, nes turėtume parskristi į Rygos oro uostą, kuris nuo tam tikros dienos neleis nutūpti nė vienam lėktuvui. Tačiau „Ryanair“ sėkmingai internetu vis dar pardavinėja bilietus į šį neįvyksiantį skrydį. Na, o mūsų neinformuoja, kad skrydžio nebus. Informavome Lietuvos ambasadą Vokietijoje, jog esame tokioje padėtyje.

Nieko nelaukę ieškojome kitų skrydžių į Lietuvą ar Latviją. Radome, internetu įsigijome bilietus. Pasidžiaugėme, jog avia kompanija jau kita, nes su „Ryanair“ reikalų nebenorėtume turėti. Nieko nelaukdami automobiliu vykome į už bemaž 4 valandų kelio esantį Berlyną. Pakeliui sulaukėme ambasados skambučio, jog registruojami Vokietijoje įstrigę piliečiai skrydžiui „Spartanu“. Apsidžiaugėme ambasados operatyvumu, tačiau informavome juos, jog radome skrydį ir grįšime savarankiškai.

Pridavėme bagažą, keliavome prie vartų. Įtampa atslūgo. Aplink daug lietuvių, jų tarpe keletas šeimų su mažamečiais vaikais. Šie Berlyne atsirado iš įvairiausių pasaulio kampelių, mat visi ieškojo bet kokių būdų grįžti namo. Tik BAM. Pranešama, kad skrydis atšauktas, kiek vėliau paaiškino tik tiek, kad skrydis nukeliamas į rytojaus popietę. Niekas neaiškino kas ir kodėl. Tuomet likome su miegančiu kūdikiu ant rankų ir be jokio plano B. Tikslas – rasti nakvynę, nes 4 valandų kelionė atgal pas artimuosius neatrodo pati geriausia išeitis. Oro uoste susikooperavę su dar keletu lietuvių taksi vykome į netoliese esantį motelį. Informavome ambasadą apie situaciją.

Sako rytas už vakarą protingesnis. Tačiau kartu su kitais tautiečiais nieko gudriau nesugalvojome, kaip tik vykti į oro uosto ir laukti numatyto skrydžio. Atvykus į Berlyno oro uostą, situacija atrodė miglota ir kiek šiurpinanti. Lauke taksistų muštynės, oro uoste tuntai žmonių, kuriems pranešama, jog jų skrydžiai neįvyks. Žmonės, tokie kaip ir mes, ieško būdų pasiekti savo namus. Aplink visi tik verkė ir panikavo.

Tuo tarpu mes ieškojome ir kitų būdų pasiekti šalį – traukiniai, keltai, lengvieji automobiliai. Dėliojome už ir prieš. Juk reikėjo sekti informaciją ne tik apie padėti Lietuvoje, bet ir apie kitų ES šalių sienas. Mano šeima sulaukė žinių iš ambasados, jog skrydis iš Berlyno į Vilnių įvyks. Atsikvėpėme gal valandai. Oro uoste pranešė, kad skrydis nukeliamas beveik 3 valandoms. Ir vėl įsileidome į save paniką. O kaip kitaip?! Juk maskatuotis su kūdikiu oro uoste ir apskritai bet kur dabar ne pats geriausias metas! Kai atvykome į Vokietiją COVID-19 virusas čia buvo nustatytas 16-ai žmonių, būnant oro uoste tikrinau, šie skaičiai praėjus lygiai savaitei buvo pasiekę beveik 5000! Ar kas galėjo tai numatyti?
Visa laimė, kad lėktuvas iš Vilniaus į Berlyną pakilo, visa tai galima sekti internete. Tuomet jau buvome beveik garantuoti, kad grįšime namo. Ir galiausiai pavyko parskristi į Vilnių. Deja, tuo kelionė nesibaigė.

Tai, kad 21.30 val. buvome nusileidę, o iš lėktuvo buvome išlaipinti apie 2 val. nakties, yra protu nesuvokiama. Legalus genocidas! Žmonės įkalinti nesilaikant rekomenduojamo saugaus atstumo, o juk grįžę, kaip Lietuvoje įvardijama, iš karšto taško. Lėktuve jokio vėdinimo. Žodžiu, jei ir yra sergančių korono virusu, jis sėkmingai platinamas. Vis išgirsdavome kosinčių ir su vyru susižvalgydavome. Žodis nejauku tūkstantį kartu per švelnus. Sunkiausia žmonėms su vaikais, kurie žodžio „palauk“ nesupranta. Yra naktis, jie išsekę, aplinka nepažįstama, lėktuve ankšta. Stengėmės niekur neiti, net nesinaudoti tualetu, kad turėtume kuo mažiau kontakto su kitais žmonėmis. Po beveik 5 valandų įkalinimo, vartoju šį žodį, nes kito atitikmens nerandu, esame išlaipinami ir įsodinami į gerai išvėdintą autobusą. Žaibiškai sušalome, nes lėktuve buvo net tvanku. Iškart įvertinome, kad jei ne koronaviruso, tai peršalimo simptomai užtikrintai gali pasireikšti. Čia mus pralaikė pusvalandį.

Tuomet mus pasitiko apsirengusių kaip ką tik matytame seriale „Černobylis“ žmonių minia. Su dar nematytais įrenginiais tikrinama mūsų temperatūra. Jei aparatas rodo nors keletą dalių, gauni paprastą termometrą į pažastį. Vargu ar kas prieš tau jį naudojant definfekuoja...

Anketos po anketų, pasižadėjimai 14 dienų būti saviizoliacijoje. Visi tokie „įsielektrinę“, kad, rodėsi, reiktų tik žiežirbos ir visi imtų svaidytis kamuoliniais žaibais. Juk jau 3 nakties... Mūsų kūdikis, pažadintas tokiu laiku, tik žvalgosi ir nič nieko nesupranta. Viskas. Na, bent taip galvojome. Tačiau paaiškėjo, kad dingo vienas iš dviejų mūsų registruotų bagažų (šiandien jau žinome, kad jis liko Berlyne. Nuostabu). Vyras išėjo aiškintis, aš likau sūpuoti kūdikį. Prie manęs priėjo vyras, pokalbio metu išsitaręs, jog parskrido iš kitos šalies, kuri nėra įtraukta į rizikingų šalių sąrašą. Jis buvo šokiruotas, sužinojęs, kad mes kone 5 valandas buvome įkalinti lėktuve. Jam to iškęsti neteko. Įtampa užkilo ir su vyru keliaudami mūsų giminaičių palikto automobilio link tik keikiame viską aplink, o labiausiai patys save.

Mūsų istorija tuo nesibaigė, bet tik tiek norėtųsi papasakoti tiems, kurie patogiai sėdi prie savo telefonų ir nė neįsivaizduoja, kokį sunkų kelią turi nueiti jų tautiečiai, kad pasiektų Lietuvą. Ir ne visi buvo išskridę paskrudinti savo užpakalių į Balio salą, gerbiamieji! Sutikome lietuvę, kuri su mažamečiu vaiku norėjo pasiekti Lietuvą, nes miršta jos mama! Kaip galima žarstytis pasisakymais, jog tokių žmonių negalima įleisti į šalį? Kad juos kur skradžiai.

Grįžę į savo gimtą miestą, ryte sulaukėme ambasados skambučio – pasiteiravo, ar tikrai grįžome. Visoje šioje pekloje, mes jautėmės jei ne saugūs, tai bent jau tikrai dėkingi savo Vyriausybei už visą operatyvių veiksmų seką. Ne tik mūsų, bet ir kitose šalyse įstrigusių tautiečių atžvilgiu. Prezidentas liko Premjero šešėlyje. Akivaizdu.

comment Skaitytojų komentarai (24)

Taip pat skaitykite