Ventos regioninio parko žemėlapis Vytauto Kandroto nuotr.
Angle down Atgal

Ventos regioninio parko slėpiniai

Vasara rodo charakterį, ir liepos mėnuo jau nedžiugina šiltais saulėtais orais. Tad kviečiu pakeliauti dar vienu pažintiniu maršrutu, kuriame, be jokios abejonės, bus ir proga įmerkti kojas į vandenį.

Ventos regioninis parkas man kiek primena Biržų kraštą su savo smegduobėmis. Tačiau iš tiesų tai dar vienas unikalus gamtos kampelis, kur upės slėnyje susiformavę itin vertingi geologiniai dariniai, menantys net 160 mln. metų istoriją.

Nuo Rekčių piliakalnio iki Viekšnių

Tiek aukštaičiams, tiek didžiajai daliai žemaičių patogiausia pradėti lankyti šį regioninį parką atvykus 165 keliu nuo Kuršėnų. Tik važiuojantiems nuo Mažeikių arčiau Viekšnių miestas ir nuo jo į pietryčius nusidriekianti neplati regioninio parko juosta abipus Ventos krantų. Tad ir aš pradedu maršrutą kaip dauguma – iš pietryčių.

Kol žmonės snaudžia, o gamta bunda, pirmiausia stabteliu ties Rekčiais. Vos įvažiavus į regioninį parką kairėje kelio pusėje pasitinka nedidukas piliakalnis ant Ventos upės kranto. Piliakalnių šioje kelionėje bus ne vienas ir dar įspūdingesnių, bet ši stotelė – puiki proga pasimėgauti rytine kava žiūrint į saulėtekio nušviestą upėje kylantį rūką. Pertraukėlė kaip tik laiku: po dviejų valandų kelionės iš namų automobilio odometras jau rodo 171 nuvažiuotą kilometrą.

Ventos vingiai

Pailsėjęs atsiduodu Ventos upės vilionėms. Nesibaigiančiomis kilpomis ji vis įtraukia keliautojus į savo glėbį. Ar žinojote, kad Venta – trečia pagal ilgį Lietuvos upė po Nemuno ir Neries? Tiesa, iš 346 km tik 161 km ji teka mūsų šalies teritorijoje, toliau neša savo vandenis per Latviją į Ventspilį ir įteka į Baltijos jūrą. Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje upė pateikia staigmenų. Ties Papile ji yra suformavusi įspūdingas atodangas ir atragius, o ties Kuldyga „peršoka“ slenkstį – plačiausią Europoje krioklį, kurio plotis įprastai siekia 100–140 m, o pavasarinio polaidžio ar liūčių metu gali išplatėti dvigubai.

Kita stotelė – Papartynės (Rudikių) malūnas ir geologinė atodanga. Tai gana mažai išreklamuota vieta, tačiau vietiniai ją puikiai žino ir čia iš Papilės atvyksta išsimaudyti. Įstrižai upės vagos išbetonuota užtvanka palaiko vandens lygį malūnui, o perteklius šniokšdamas krinta į senąją upės vagą ir pro kabantį pėsčiųjų tiltą vingiuoja Papilės link. Rudikių malūne atgaivinta mažoji hidroelektrinė. Tiek pats pastatas, tiek aplinka nėra išpuoselėta, kaip jau įprasta matyti gausiai turistų lankomose vietovėse. Bet gal ir nereikia – tai tokia natūraliai autentiška vieta, kurioje pasijunti laisvai ir nevaržomai.

Niekaip neprivažiuoju Papilės – Venta suraito dar vieną – šiek tiek didesnę – kilpą ir ties Augustaičiais kviečia apžiūrėti kitą vandens malūną ir Raudonskardžio geologinę atodangą, pavadinimą gavusią nuo atsidengusio raudono moreninio priemolio sluoksnio. Prie raudonų plytų malūno pastato įrengta ir rekreacinė zona. Jei lankydami Rekčių piliakalnį maisto lauknešėlį palikote automobilyje, tai dabar pats metas priešpiečiams. Priekyje – lankytinų vietų itin turtinga Papilė.

Papilės lobiai

Papilės miestelio centre mane pasitinka Simono Daukanto (1793–1864) paminklas. Šis žymus XIX a. Lietuvos rašytojas, istorikas, tautinės savimonės žadintojas paskutinius trejus metus gyveno Papilėje, prie Šv. Juozapo bažnyčios esančioje altarijoje, kur juo rūpinosi kunigas I. Vaišvila. 1986 m. šioje žemaitiškoje sodyboje įsteigtas S. Daukanto memorialinis muziejus. Jame galima susipažinti su šio šviesuolio gyvenimu ir veikla. Čia eksponuojami S. Daukanto raštų leidimai ir dokumentų faksimilės, dailininkų A. Každailio, A. Surgailienės, R. Šakalio, papilėniškio A. Švažo ir kitų ofortai bei raižiniai, poeto Justino Marcinkevičiaus muziejui padovanotos dramos „Daukantas“ rankraštis.

Po Papilę patogu pasivaikščioti, tad prie muziejaus galima palikti automobilį ir leistis į 5 km ilgio ekskursiją po miestelio įžymybes. Iš muziejaus neseniai įrengtu taku galima nusileisti į Lakštingalų slėnį šalia Ventos upės, o perėjus per tiltą čia pat stūkso Papilės I piliakalnis. Ant jo esančiose kapinėse S. Daukantas ir palaidotas.

Papilėje yra ir antrasis piliakalnis, kurį rasti kiek sunkiau. Jis pasislėpęs netoli gimnazijos, už vaikų darželio tvoros. Kaip ir pirmasis piliakalnis, šis nemažai nukentėjęs: dar prieš šimtą metų iš jo buvo kasamas žvyras, o stačiuose šlaituose įrengti rūsiai bulvėms laikyti.

Pats laikas aplankyti vieną iš pagrindinių Papilės įžymybių – juros periodo atodangą. Ji pritaikyta lankyti einant Ventos krantu iš apačios. Skardžio šlaitai saugomi, uždengti specialiu tinklu, o pati atodangos aikštelė nuo liūčių apsaugota skiedriniu stogu. Čia rasta ir aprašyta daugiau kaip 300 juros periodo gyvūnų ir augalų fosilijų. Sunku patikėti, jog paviršiuje matomoms uolienoms, moliuskų, amonitų ir belemnitų liekanoms – net 160–180 mln. metų. Kitur Europoje tokio senumo klodai paprastai slepiasi 30–60 m gylyje. 1997 m. Papilės atodanga įrašyta į vertingiausių Lietuvos geologinių vietovių sąrašą.

Dar vienas juros periodo objektas – kitame Ventos krante, vos už puskilometrio nuo Papilės I piliakalnio. Tai Jurakalnio atragis ir atodanga, prie kurios neseniai pastatytas grakštus 15 m aukščio apžvalgos bokštas. Atodangoje matomas žėrutinis molis, kuriame taip pat aptinkama amonitų kiaukutų. Linijinę atragio eroziją patogu apžiūrėti iš apžvalgos bokšto aikštelės, taip pat lipant terasiniais laiptais, kurie nusileidžia prie pat Ventos vandens.

Prieš atsisveikindamas su Papile užsuku nufotografuoti penkiolikakamienės liepos. Ji auga 1870 m. įveistame Papilės parke, priešais Papilės piliakalnį. Liepą sunku įtalpinti į kadrą: įspūdingas 23 m aukščio medis auga ne tik į aukštį, bet ir į plotį, o vienas pavargęs kamienas jau kurį laiką žaliuoja prigulęs ant žemės – it nebyli pamoka žmogui, kad net ir parklupdytam nereikia pasiduoti... O stiprybės Papilės gyventojai iš liepos semiasi dažnai – čia pastatyta vasaros estrada su scena koncertams ir kitiems renginiams.

Ventos regioninio parko lankytojų centras

Kol šiaip ne taip ištrūkstu iš Papilės, jau ir vėlyvi pietūs. Tad pasistiprinti ir pasisemti daugiau žinių apie regioninį parką skubu į Ventos miestą. Jo pakraštyje (Ventos g. 30A) – naujas lankytojų centras fosilijų atvaizdais papuoštais fasadais. Jame įrengta ekspozicija „Ventos krašto geologiniai slėpiniai“ prie ekranų prikausto ir didelius, ir mažus. Čia sužinau, jog regioniniame parke aptikta net 12 niekur kitur nesutinkamų vabalų rūšių, o visų parko teritorijoje esančių piliakalnių ir atodangų šiandien niekaip nesuspėsiu apžiūrėti. Nuošaliau nuo keliautojų maršruto paprastai lieka Avižlių, Purvių, Gyvolių, Svirkančių kaimų apylinkėse esantys gamtos paminklai. Belieka rinktis, ką dar pamatyti, kol diena nesibaigė.

Viekšniai

Kelionės pabaigai pasirenku Viekšnius ir čia praleidžiu visą pavakarę. Tai senas miestas, minimas nuo 1253 m. Jame gausu šimtametės istorijos pėdsakų. Senoji miesto dalis, esanti Ventos pakrantėje, – urbanistikos paminklas.

Viekšniai, galima sakyti, yra mažoji muziejų sostinė. Daugeliui girdėta Viekšnių vaistinė (Tilto g. 3), esanti miesto centre, buvusios aikštės kampe. Manoma, kad tai ir seniausias Viekšnių pastatas. Šiandien jame supažindinama su XIX–XX a. kaimiško tipo vaistinės veikla. Už baltuojančios Šv. Jono bažnyčios atrasite gydytojo Antano ir Elžbietos Biržiškų namą (Bažnyčios g. 6), kur augo profesoriai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos. Šiandien čia veikia biblioteka ir memorialinė Biržiškų ekspozicija. O jau skriedami Akmenės gatve Viekšnių vandens malūno link nepralėkite pro 10 numeriu pažymėtą namą – čia Lietuvos aviacijos pradininko Antano Griškevičiaus memorialinis muziejus.

Vakaras mane užklumpa prie Viekšnių malūno, kur sustojau pasidžiaugti iš už debesies užuolaidos ištrūkusia saule ir specialiai suformuotu žuvitakiu čiurlenančiu vandeniu. 1897 m. pastatytas pastatas išliko mažai tepakitęs, o malūno viduje tebeūžia turbinos – generatoriai gamina elektros energiją. Pasirodžius saulei, siaurame pusiasalyje tarp malūno ir užtvankos pamažu renkasi žmonės. Prieš akis – 200 km kelionė namo, bet Viekšnius palikti gaila. Miestas užburia jaukumu, sutvarkytomis ir gėlėmis apsodintomis viešosiomis erdvėmis, besišypsančiais vietos gyventojų veidais.

Kiti nepaminėti objektai

Ventos regioniniame parke teka Virvyčios upė. Dešiniajame jos krante prie 194 kelio Viekšniai–Užventis glaudžiasi medinė Pavirvytės dvaro sodyba.

Dvi kamienais suaugusios Šiurkiškių pušys Sesės, esančios Šiurkiškių kaime prie žvyrkelio Avižliai–Kairiškiai, patiks kolekcionuojantiems įdomių medžių nuotraukas.

Apžadų kapeliai – už 3 km į rytus nuo Kairiškių kaimo esančios jaukios senosios kaimo kapinaitės, apie kurias pasakojama daug įvairių padavimų ir legendų.

Gyvolių kaime įsikūręs žolininkės Jadvygos Balvočiūtės vaistažolių ūkis „Jadvygos žolės“, kuris tarsi simboliškai pratęsia Viekšnių vaistinės veiklą.

Ką veikti?

Ventos regioninį parką galima perplaukti baidarių trasa Ventos upe. Nuo Rekčių piliakalnio iki Viekšnių miesto – 52 km. Tai dviejų dienų maršrutas su nakvyne vienoje iš pakeliui įrengtų stovyklaviečių ar kaimo sodybų.

Norintys pailsėti kitaip ir greičiau atgauti jėgas gali pabandyti išsimiegoti ant gultų mediniame namelyje virš bičių – Papilėje yra Bičių terapijos centras.

Pakeliui

Su Ventos regioninio parko atodangomis puikiai „susišaukia“ Akmenės rajone eksploatuojami cemento gamybai reikalingų žaliavų karjerai. Norintiems ekstremalių pojūčių ir parsivežti įspūdingų nuotraukų rekomenduoju aplankyti Menčių, Karpėnų klinčių arba Šaltiškių molio karjerą. Viename iš karjerų buvo atkastas fitozauro, gyvenusio prieš 220 mln. metų, dantis. Jis dabar kartu su kitomis fosilijomis iš karjerų ir Papilės atodangų eksponuojamas Akmenės krašto muziejuje. Kadangi karjerai – tai veikiančių gamybinių įmonių teritorijos, patekimas čia yra ribojamas ir dėl ekskursijos reikia susitarti iš anksto.

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas – dar viena Lietuvos saugoma teritorija, esanti arčiausiai Ventos regioninio parko. Čia rasite lankytojų centrą, pasakojantį apie pelkių gyvenimą, pakilsite į 30 m aukščio apžvalgos bokštą, iš kurio matoma gausybė ežerokšnių, ir apsilankysite Aukštapelkės mokomajame take. Rezervatas – taip pat riboto lankymo teritorija. Ekskursiją rekomenduojama užsisakyti iš anksto, o be administracijos leidimo lankytis rezervate draudžiama.

Straipsnis parengtas pagal kelionių vadovą „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po saugomas Lietuvos teritorijas“

Vytauto Kandroto nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite