Vasilijus Trusovas
Angle down Atgal

Vasilijus Trusovas ir jo pamokos

Vasilijus Trusovas – žmogus, kuris moka kibirkščiuoti. Jei sutinku jį būdama prasčiausios nuotaikos, žodis po žodžio – ir aš juokiuosi. Jis šokėjas, vaidintojas, dainininkas, bet visų pirma – mokytojas lituanistas. Žinoma, ir muziejininkas, mokantis pasakoti taip, kad norom nenorom pamilsti ir Zarasų kraštą, ir jo muziejų, ir patį muziejininką.

Kalbamės rugsėjo mėnesį. Tad visų pirma prašau papasakoti, kokią Tu prisimeni savo pirmąją rugsėjo pirmąją – kai buvai pirmokas mokinukas. Ko jautiesi pasisėmęs savo mokykloje? Kurioje klasėje gimė noras būti mokytoju? Ar laimino Tavo pasirinkimą šeima?

Ėjau į mažą Šutonių kaimo mokyklėlę Švenčionių rajone už trijų kilometrų. Ji iki šiol man kaip šviesuliukas. Tai buvo paprasta troba, kurios viename gale ir mokėmės. Tiesa, joje ir anksčiau teko būti, mat mama mane dar nelankantį mokyklos neretai nusivesdavo į renginius, kur kaip žirnius ,,pildavau“: ,,Tindi rindi riuška, kas ten miške triuška…“. Tai ir buvo savotiškos pirmosios pamokos viešumoje. Tad mokslų pradžia buvo natūrali, be stresų. Vis dėlto jaudinanti – naujais drabužiais, su gėlėmis. Atsimenu, džiaugiausi, kad, kaip ir visi vyresnesni, pagaliau esu tikras mokinys.

Visi broliai mokėmės labai gerai, noriai, o sesei nesisekė. O jau deklamuoti norėjau! Iš vyresniųjų brolių ir sesers buvau išmokęs skaityti ir rašyti (tai buvo lyg ,,parengiamoji“ klasė). Pradžioje elektros, radijo nebuvo, išmaniųjų telefonų taip pat… Prie žibalinės lempos, pakabintos virš stalo, visi drauge mokėmės. Tiesa, kiek vėliau, būnant gal kokioje ketvirtoje klasėje, įvedė radijo tašką. Koks džiaugsmas buvo klausytis radiofonizuotų pasakų. Dabar dažnai sakau jaunimui – užaugome ne kvailesni ir neturėdami visokių technologijų.

Kai dabar mąstau, suvokiu – pradinė mokykla man davė labai daug. Tuomet mokytojas buvo išminties ir žinių šaltinis, daugybės pradmenų ugdytojas. Su dėkingumu prisimenu šviesios atminties pirmąją mokytoją Vandą Klipčieną. Ji su meile ir kantriai mokė ir siuvinėti, ir sagą įsisiūti, ir visokių kitų praktinių dalykų. Stebėjome gamtą, fiksavome oro temperatūrą, vėjo kryptį, dirbome mokyklos daržiuke. Na, ir, žinoma, vaidindavome. Tai man labai patiko. Ne veltui baigęs vidurinę labai norėjau stoti į aktorinį. Ir rekomendaciją mokykla parašė, bet…pasukau kiton pusėn Neries, į Pedagoginį institutą, studijuoti lietuvių kalbos. Ir dabar nugyvenęs visą kupetą metų net labai nesigailiu.

Tikriausiai šio to ir pristigdavo? Ko?

Net nežinau. Tai kad visko užteko. Kiek tų norų galėjo būti – pavalgęs, aprengtas, globojamas, mylimas, ir tiek (juk buvau „pagrandukas“). Apie maljorkas, paryžius nei aš, nei bendraamžiai nesvajojome. Buvo įdomu mokykloje, gera su draugais.

Mokytojo profesija buvo kaip ir aiškesnė (apie kosmonautiką ar kitką tikrai nebuvo minties, nors kai Jurijus Gagarinas pakilo į kosmosą, man buvo devyneri metai. Gerai prisimenu). Vyriausias brolis buvo mokytojas, giminėje taip pat vienas kitas susijęs su pedagogo profesija. Pavyzdys kaip ir buvo. O gal tai užkoduota?

Tėvai geranoriškai leido rinktis gyvenimo kelią. Tai, ko gero, mūsų giminės vienas iš bruožų – be kategoriškumo, taktiškai, pasitariant spręsti klausimus. Tėvai buvo labai tolerantiški kitų nuomonei, tikėjimams…O ne viską jie galėjo žinoti, patarti, juolab apie mokslus – mama buvo beraštė, tėvas gal dvi klases baigęs (dažnai prisipažindavo, kad labai norėjęs mokytis, bet likęs našlaitis turėjo penkiolikmetis į plūgą įsikibti, duoną pelnyti).

Kadangi vėliau mokiausi Šventos aštuonmetėje, įsikūrusioje dvaro rūmuose (ji buvo net už šešių kilometrų!), patirčių buvo nuolat. Vien atstumas grūdino (kaip ne kaip, o 12 kilometrų per dieną mažiukam penktokui – išbandymas). Ir nieko – su bendraamžiais iš gimtojo Rakštelių kaimo, atokiausio nuo mokyklos, ,,nepasiutome“.

Žiemos tais laikais buvo labai šaltos, pripustydavo iki stogų, vėputinių – neišbristi. Atsimenu, buvo gal kokių 30 laipsnių šalčio, bet vis tiek leidomės į mokyklą, „išverkėme“ iš tėvų – kaip gi taip galima į mokyklą neiti. Oi, barė tuomet mokytojai, kam per tokį šaltį atėjome, neleido namo, kol šiek tiek neatšilo, sakė, nosis nušaldysime. Juk to kaimo, kur mokykla, vaikai sėdėjo namie prie krosnių.

Pavasarį upeliai ir grioviai labai patvindavo. Ir vėl tekdavo įveikti kliūtis. Net du ežerus jau tuomet aplenkdavome, nes ledas būdavo pavojingas. Kelias pailgėdavo. Bet buvo smagu grįžti iš mokyklos. Žiemą visus kalnelius nuslidinėdavome, pavasarį per laukus leisdavomės, rudenį mišku grožėjomės. Namie ūkio darbų buvo per akis. Net naktigonės ,,skonį“ esu pajutęs, mat tėvas buvo ilgametis arklininkas, prižiūrėjo apie 40 arklių, labai juos mylėjo. Ir mes, vaikai, jam padėdavome, ganėme, žiemą šėrėme, girdėme. Regis, buvau šeštokas, kai išmokė tėvas arklį pakinkyti, su kaimo vyrais veždavau šieną į arklidę. Koks pasitikėjimas, pasididžiavimas! O kiek tuomet išgirsdavau iš kaimo žmonių įvairiausių pasakojimų, istorijų, juokų! Mokėjau gubas statyti, karvę pamelžti (nesijuokite – toks buvo laikas).

Bebaigdamas Švenčionių Zigmo Žemaičio vidurinę mokyklą suvokiau, kad noriu toliau mokytis, o ir tėvai net neabejojo, kalbėjo, kad leisią į aukštąją bet kokia kaina. Mat norį ,,pagranduką“ (buvau 9 vaikas) mokytą matyti. Kaimo žmonių buvo toks kalbėjimas: kad jie vargsta tame kolūkyje, tai ką padarysi, tiek to, bet gal vaikai išmokyti šviesiau pagyvens. Toli gražu nebuvome turtingi, bet ir nebadmiriavome – tėvų darbštumas, šeimos darna, susiklausymas gelbėjo. Vasaromis kolūkyje už kelias kapeikas plušėjome, mamą pavaduodavome.

Tad aktoriumi netapęs, jaučiausi patogiai pasirinkęs lituanistiką. Vėliau viską suderindavau, su scena draugavau. Institute lankiau Antano Saulyno vadovaujamą skaitovų būrelį, dalyvavau skaitovų konkursuose, aktoriai Ferdinandas Jakšys, Didžgalvytė mokė teatro meno studentų teatro studijoje, o su aktore Eugenija Nijola Jankute-Šniukiene dainavome lietuvių liaudies dainas, sėmėmės folkloro žavesio. Akademiniame chore (vadovė tuomet buvo Margarita Gedvilaitė) ne tik dainavau, bet ir buvau koncertų vedėjas, choro tarybos pirmininkas. Dabar smagu prisiminti – tiek pavažinėta su koncertais! Ivanovas, Jaroslavlis, Rostovas prie Dono, Užgorodas ir kitur. Jau nekalbu apie studentų dainų šventes „Gaudeamus“ Rygoje, Tartu, Vilniuje.

Apie Tavo aukštąją mokyklą pasakyta visko: daugybė gražių žodžių ir… kitokių. Ką Tu pats manai apie išnykusį reiškinį – Vilniaus pedagoginį institutą?

Graudoka. Kaip ten bebūtų, bet tai buvo mūsų aukštoji mokykla, į kurią atėjome vedami svajonės studijuoti, vėliau mokytojauti. Puikus buvo mūsų kursas. Ir dabar, kai yra proga, kiek galėdami sulekiame, susitinkame kaip sesės ir broliai. Tai didžiulė vertybė, kurią su metais vis daugiau pradedi branginti. Štai praėjusį rudenį buvome susitikę savojoje Alma Mater, mūsų auditorijoje. Gerai, kad pastato nenugriovė. Daugelis esame kilę iš kaimo, dirbome paprastą, atsakingą, ne visada reikiamai įvertinamą mokytojo darbą, palikome neišpuikę, didelių postų nesiekę. Dėstė tikrai geri, įdomūs dėstytojai. Nors ne sykį tekdavo nugirsti replikas, kad į Vilniaus pedagoginį institutą neva stoja negabūs, kitur neįstoję studentai. Nieko panašaus. Daug priklauso nuo paties studijuojančiojo. Nesijaučiame antrarūšiai.

O dabar prisimink taip pat pirmąją rugsėjo pirmąją – kai atėjai mokytojauti. Kokia tai buvo mokykla, mokiniai, mokytojai? O koks buvo jaunas mokytojas Vasilijus?

O, tai įdomi „odisėja“. 1974 m. baigėme Pedagoginį institutą ir skirstymo komisijoje sprendė mūsų likimą. Man į savo gimtinę nebuvo lemta sugrįžti. Gavau paskyrimą į Zarasų rajoną. Tuomet dėstytojas Antanas Pakerys (vėliau buvęs rektorius) rekomendavo Švietimo skyriuje prašytis dirbti Dusetų vidurinėje mokykloje, bet …, kaip pasirodė, buvau „suplanuotas“ būti direktoriumi. Rugpjūčio pabaigoje dardenau į vos ne svieto pabaigoje esantį Samanių kaimą, kur ir turėjau pradėti savo pedagoginę biografiją. Čia, aštuonmetėje mokykloje, pradėjau dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, o po mėnesio turėjau paklusti įsakymui vadovauti šiai mokyklai. Patikėkite, net nesapnuotas dalykas. Mokytojų kolektyvas buvo didelis, kasmet dalis mokytojų keitėsi, neužsibūdavo, nes tai užkampis. Vyresniems mokytojams bei buvusiems šios mokyklos vadovams atrodžiau „piemenukas“ (vos 22 metai).

Dar grįšiu prie tų rugsėjo dienų. Tais laikais į rajonus atvykdavo nemažai jaunų mokytojų. Būdavo labai didelė šventė, vadinamoji mokytojų konferencija, vykdavusi rajono centre. Kaip besakyk, daug tuomet buvo mokyklų, mokytojų ir mokinių. Zarasų miestas, kaip ir kitur, pražysdavo gėlėmis. Sveikindavo naujus mokytojus, vykdavo koncertas. Mokykloje Rugsėjo pirmosios šventė turėjo savo tradicijas – atvykdavo kas nors iš rajono valdžios, tarybinio ūkio direktorius arba jo patikėtinis, na, ir pirmoji pamoka… Buvo, pamenu, saulėtas rytas, tad šventė vyko lauke. Gavau auklėjamąją klasę ir pilną krūvį pamokų. Kaip minėjau, neapšilęs kojų buvau įmestas į vadovo kėdę. Tiesą sakant, ne itin džiaugiausi. Buvau nusiteikęs kupinas jėgų ir kūrybiškų minčių dirbti su mokiniai, mokyti gimtosios kalbos, rengti literatūrinius vakarus ir kita. Deja…Tiesą sakant, neužsidariau tik direktoriaus kabinete, juk ištisus metus vadovavau ir klasei, ir vedžiau 18 lietuvių kalbos pamokų, rengiau rašytojų minėjimus, skaitovų konkursus. Pirmieji mokiniai bei auklėtiniai, kaip ir vėlesnių metų, sutikti sušildo nuoširdumu. Iki pastarųjų metų mokiau jau savo mokinių vaikus. Dabar tenka retsykiais pavaduoti kolegas. Vis dėlto administracinis darbas, nuolatiniai ūkiniai reikalai, net mokytojų tarpusavio nesutarimai tuomet labai neigiamai veikė. Nutariau ,,pabėgti“ iš Samanių. Bet kur čia tau! Vedėjas Zenonas Damaška tuomet paklausė, ko aš norįs. O man kvepėjo tėviškė, ten lėkdavau vos ne kas kiekvierną savaitgalį. Tik tas kelias buvo tolimas. Tuomet man pasiūlė persikelti į Zarasus ir dirbti Švietimo skyriaus inspektoriumi. O čia ir vėl – nelabai prie širdies darbas. Po dvejų metų įkalbėjo dirbti rajono laikraščio „Tarybinė žemė“ redakcijoje redaktoriaus pavaduotoju. Na, ir ką manote, kaip tame liaudies posakyje – „miške gimęs, į mišką žiūri“. Kai atidarė Zarasų antrąją vidurinę mokyklą (dabar Pauliaus Širvio progimnazija), nedvejodamas atėjau į ją dirbti, ten buvo labai kūrybiška aplinka. Čia mokyklos direktorei Daliai Vitkūnienei vadovaujant „kalnus vertėme“, nuveikėme be galo daug įdomių darbų.

Tavo mokytojavimo kelias ilgas. Jei įmanoma, primink skausmingus vingius ir, žinoma, maloniausias akimirkas.

Daug ko staiga jau negaliu įvardyti. Kaip mėgstu papokštauti – tiek žmonės negyvena, kiek dirbu. Gyvenimo ir mokytojavimo epizodai iškyla kartais labai netikėtai – sutiktas kažkada buvęs pažįstamas žmogus, pro Samanius važiuojant su ekskursija ar sklaidant nuotraukas, anų laikų spaudą. Tuomet suspurda paširdžiuose, atsinaujina įspūdžiai, prisiminimai prikelia įvairius jausmus. Jau minėjau, kad nepatiko vadovo kėdė, kolegų pamokų tikrinimas. Gal kiek įdomiau buvo redakcijoje, išmokau daug funkcijų – rašyti publikacijas, redaguoti, kai nebūdavo redaktoriaus, maketuoti, korektoriauti ir kita. Be galo gera, kad turiu draugų, pažįstu ir mane atpažįsta įdomūs kūrybos žmonės. Daug patyriau ir praradimų…Apie juos mažiausiai norisi kalbėti. Ačiū Dievui – dar esu.

O jau dabar žengiame pro Zarasų muziejaus duris. Primink, kiek metų dirbi muziejuje ir… papasakok skaitytojams, kuo tas muziejus ypatingas, kodėl jį reikia aplankyti, kai esame Zarasuose.

Su Zarasų krašto muziejumi draugauju labai seniai. Atlydėdavau mokinius, vesdavau netradicines pamokas, bendradarbiavau projektuose, padėdavau redaguoti leidinius, konsultuodavau kalbos klausimais, jei to reikėdavo ir kita. Dabar oficialiai jau šešeri metai kaip dirbu muziejininku (kultūrinių renginių koordinatoriumi).

Apie muziejų galima kalbėti daug, jame jaučiuosi gerai. Patinka bendrauti su lankytojais, jiems pasakoti apie Zarasų kraštą, rengti ekskursijas. Esu neatitrūkęs ir nuo mokinių: tenka pavaduoti kolegas, rašiau neformalaus vaikų švietimo programas, pagal jas vedžiau mokymus, mokytojai dažnai paprašo vesti drauge pamokas netradicinėje erdvėje ir kita.

Mūsų muziejus turtingas – net keturios nuolatinės ekspozicijos, kuriose yra įvairios informacijos, daug eksponatų (per dvidešimt tūkstančių). Turime išeivijos dailininko Miko Šileikio galeriją. Tai didžiulė dovana muziejui. Parodų salėje visada galima pamatyti vis naujų parodų. Čia vyksta koncertai, susitikimai, valstybinių švenčių minėjimai.

Ar laikai Zarasus savo antrąja tėviške? O gal priešingai – traukia iš Zarasų į gimtąjį kaimą? Kaip apibūdintum šių laikų Aukštaitijos kaimus, miestelius?

Jau minėjau, kad norėjau išvažiuoti iš Zarasų, bet dabar „prikepau“, pripratau. Gražu čia. Kaip ir mano tėviškėje. Daug metų prabėgo Zarasų krašte. Bet, kaip dažnai sakau, protas ir veikla yra sėlių žemėje, o širdis savam kraše, tėviškėje. Šito nieks neiškirs, neištrins.

Esu kaimo vaikas. Aukštaitijos kaimai man labai gražūs, sutūpę prie ežerų, ant kalvų, tarp miškų. Dažniausiai gatviniai, su senais kluonais, svirnais. Gaila, nyksta jie. Į savo Rakštelių kaimą tarp dviejų ežerų lekiu ir mintimis, ir kai yra galimybė ištrūkti iš kasdienybės. Juk čia mano vaikystės pėdos, paauglystės džiaugsmai, čia artimųjų kapai…

Esi šokėjas, dainininkas, vaidintojas, knygų autorius… Tikriausiai ir dar yra veiklų, gal ko ir nežinau. Papasakok apie savo užsiėmimus ir apibendrink – ar Zarasuose gyventi įdomu?

Kaip sakoma, devyni amatai – dešimtas badas. Visko nuo vaikystės norėjau, visur ėjau, dalyvavau. Ir dabar dar nepasiduodu – dalyvauju folkloro ansamblyje ,,Seluona“, kur sielai tikra atgaiva, vedu renginius, koncertus. Rašau projektus ir juos vykdau. Anksčiau dainavau mišriame chore (deja, jis jau iširo), daug vaidinta spektakliuose. Dabar dažniau skaitau savo kūrybą renginiuose. Po truputį rašau eilėraščius, draugams – akrostichus, bendradarbiauju su spauda.

Labai mėgstu grybauti. O pastaraisiais metais ,,susirgau“ moliūgais. Jie auga net kieme ,,ant asfalto“. Išauginu jų apie penkiasdešimt. Dovanoju kaimynams, draugams.

Klausimus pateikė Gintarė Adomaitytė

Asmeninio Vasilijaus Trusovo archyvo nuotraukos

„Mano bangos“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite