Ernestos Šimkienės fotografijų ciklas ir Jūratės Jukštienės tapybos medžių lapais darbai aktualizuoja tvarumo bei natūralių gamtos ciklų atsinaujinimo idėją. (Gus­tės Kli­mans­ky­tės nuo­trauka) Antano Untydi nuotraukų galerija.
Angle down Atgal

(V)irsmas – tai irsmo virsmas nauju

Pasaulinę kultūros dieną, Velykų savaitgalio išvakarėse, Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus meno erdvėje „S_IN“ atidaryta Ernestos Šimkienės ir Jūratės Juškienės darbų paroda „(V)irsmas“. Abi autorės gerai žinomos Šiaulių mieste: Ernesta vadovauja Šiaulių dailės galerijai, moko Šiaulių dailės mokykloje, o Jūratė yra dailės studijos suaugusiesiems įkūrėja.

Idėja įgyvendinti bendrą parodą gimė Jūratei, kai feisbuke pamatė yrančių lapų vaizdus, kuriais pasidalijo Ernesta. Negaišusi ji pasiūlė Ernestai rengti parodą, o ši sutiko. „Mūsų paroda – visiškas eksperimentas, ieškojimas. Mus sujungė idėja, nes Jūratė lapus naudoja kaip medžiagą, o aš – kaip formą, vaizdinį. Mes iš tolo viena kitą tyrinėjome, o Jūratė išprovokavo parodai“, – sako Ernesta.

Autores vienija ne tik bendra paroda, bet ir bakalauro studijos tuomečiame Šiaulių universitete, kuriame buvo kursiokės. Paklaustos apie bendravimą studijų metu, autorės juokiasi, pasakodamos, kad tuomet buvo labai skirtingos, mažai bendravo.

Žaliuojantys lapai pernelyg vienodi ir nuobodūs, o dūlantys ir pūvantys pavidalai įgauna ypatingo grožio, palytėto tik jam skirto gyvenimo šviesų, šešėlių, vėjų ir lietaus. (Antano Untydi nuotrauka)
Žaliuojantys lapai pernelyg vienodi ir nuobodūs, o dūlantys ir pūvantys pavidalai įgauna ypatingo grožio, palytėto tik jam skirto gyvenimo šviesų, šešėlių, vėjų ir lietaus. (Antano Untydi nuotrauka)

Parodoje eksponuojami Jūratės tapybos ir Ernestos fotografijos darbai. Autores suvedė noras fiksuoti gamtos (v)irsmo ciklą. Ernesta yrančią sodo gamtą naudoja kaip fotografijų objektą, o Jūratė atvirkščiai – trina fiksuojamus objektus ir tapo nuo obels nukritusiais, pūvančiais sodo augalų lapais, taip prikeldama juos kitoje formoje.

„Buvo netikėta: kai pradėjau jais piešti, atsirado oranžinė spalva. Iš to purvo, negražaus vaizdo atsirado labai graži, skaisti spalva. Čia ir įvyksta virsmas“, – sako Jūratė.

Kalbėdama apie parodą, Ernesta prideda, kad dialogas su žiūrovais vyksta įvairiais lygmenimis. Vienas iš jų – noras akcentuoti senatvės grožį, kadangi vartojimo visuomenėje dažnai esame linkę koncentruotis tik į jaunystę. „Dažnai aukštiname jaunystę, kuri savaime yra graži, jai nieko nereikia. Jaunystė, kaip žali lapai ar gėlės, savaime džiugina. Lapai parodoje – tie, kurie pamatė tam tikrą šviesos kiekį, patyrė aplinkos reiškinius, – kaip žmogaus gyvenimas. Senatvė unikali dėl visų patyrimų. Man tokia metafora svarbi – grožį pamatyti toje formoje, kurioje nieko nebeieškai“, – atvirauja Ernesta.

Paroda aktualizuoja ir tvarumo, ekologijos, pertekliaus, gamtos ciklų reiškinius, kviečia diskusijai apie krikščionišką Prisikėlimo naratyvą, gamtos ir žmogaus civilizacijų laikinumą ir atsinaujinimą.

Parodą veiks iki gegužės 3 d., ją aplankyti galite susisiekę su autorėmis.

Roberta Stonkutė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite