„Ar­cheo­lo­gi­nė res­tau­ra­ci­ja – tai nuo­ty­kis kiek­vie­ną die­ną: pa­sii­mi že­mės gniu­tu­lą ir net neį­si­vaiz­duo­ji, kas ja­me sly­pi, tik nu­tuo­ki!“ – su aist­rin­gu žin­gei­du­mu apie, ro­dos, mo­no­to­niš­ką ir kruopš­tų sė­di­mą dar­bą la­bo­ra­to­ri­jo­je sa­ko A. Sa­lat­kai­tė. (Audronio Rutkausko nuotr.)
Angle down Atgal

„Už­gi­mė kar­žy­gys, nes nė­ra pa­si­rin­ki­mo“

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je jau ke­le­rius me­tus dir­ban­ti nau­ja ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių res­tau­ra­to­rė Aud­ro­nė Sa­lat­kai­tė, žy­mios ar­cheo­lo­gės Bi­ru­tės Sa­lat­kie­nės duk­tė, at­ra­do sa­vo sva­jo­nių dar­bo vie­tą. De­ja, į ją mo­te­rį par­vi­jo ar­ti­mų­jų ne­tek­tys.

Mamos apsauga

Šiaulių „Aušros“ muziejaus restauratorės Audronės Salatkaitės darbo laboratorijoje nuo lentynėlės iš fotografijos ramiu besišypsančiu žvilgsniu žvelgia mama – žymi archeologė ir muziejininkė a. a. Birutė Kazimiera Salatkienė.

„Tai mano angelas sargas. Aš ją tokią ir prisimenu: visą laiką dalykišką ir, nors save vadindavo tingine (neįsivaizduoju, kaip galima tiek nuveikus vadintis tingine), aš nesuprantu, kaip ji viską spėdavo. Ji turėjo kažkokį atsukamą laikrodį. Tai čia mano siekiamybė – suspėti dar ir patingėti prie viso to, ką darau“, – optimizmą ir sveiką saviironiją iš mamos paveldėjusi juokiasi Audronė. Ji pasitinka svajonių darbo vietoje, į kurią dėl karantino ir savo onkologinės ligos, su kuria šiuo metu kovoja, pastaruoju metu kiek rečiau užsuka.

(Aud­ro­nės Sa­lat­kai­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
(Aud­ro­nės Sa­lat­kai­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Muziejaus vaikas

Audronė – muziejaus vaikas, augo ji muziejaus rūmų koridoriuose, salėse, archyvuose.

Dar būnant vaiku, jai teko kartu su visa šeima talkinti mamai, kai ji Šiaulių pašonėje kasinėjo senąją Lieporių gyvenvietę. „Kai mama sakė, kad tai bus viso gyvenimo darbas, mes juokdavomės. Bet ten yra tiek veiklos, kad ji tuos darbus dar ir perdavė kolegai“, – sako ji.

Dabar Lieporių radiniai vėl grįžo į Audronės, jau kaip restauratorės, rankas. Viena vertus, toks mamos darbų „paveldėjimas“ – simboliškas. Kita vertus, reikia juos paruošti saugojimui, o Audronė – jau trečius metus vienintelė Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologinių radinių restauratorė (nuo per kasinėjimus Šiauliuose 2017 m. žuvusios a. a. archeologės Audronės Šapaitės restauratoriaus vieta muziejuje buvo laisva, – aut. past.).

Šiuo me­tu Aud­ro­nė sau­go­ji­mui ar eks­po­na­vi­mui kaip tik bai­gė pa­ruoš­ti Šiau­lių lo­bį – be­veik 200 mo­ne­tų, ras­tų su­trū­ni­ju­sia­me kap­še­ly­je. (Audronio Rutkausko nuotr.)
Šiuo me­tu Aud­ro­nė sau­go­ji­mui ar eks­po­na­vi­mui kaip tik bai­gė pa­ruoš­ti Šiau­lių lo­bį – be­veik 200 mo­ne­tų, ras­tų su­trū­ni­ju­sia­me kap­še­ly­je. (Audronio Rutkausko nuotr.)

Restauratorių etika

Šiuo metu Audronė saugojimui ar eksponavimui kaip tik baigė paruošti Šiaulių lobį – beveik 200 monetų, rastų sutrūnijusiame kapšelyje, kai 2018 m., prieš tvarkant miesto centrinę aikštę, buvo atidengti kultūriniai senamiesčio sluoksniai. Tai ilgas procesas, todėl užtruko, kol buvo atsargiai ištirpinti korozijos sluoksniai, atskirtos monetos, suskaičiuotos, kad numizmatai galėtų identifikuoti. Tai smulkios monetos, datuojamos XVI–XVII a., o jų vertė – ne tiek finansinė, kiek įrodymas, kad Šiauliuose prieš penkis šimtmečius buvo turgaus aikštė, kurioje susikirsdavo tarptautiniai pirklių keliai.

Egzistuoja tam tikra restauratorių etika radinių atžvilgiu: kaip įmanoma mažiau lįsti į eksponatą, jam kuo mažiau kenkti ir kuo mažiau intervencijų daryti. „Būna situacijų, kai iškart žinai, kad valant atsiskirs kažkuri dalis. Tai stengiesi kuo atsargiau liesti. Net drebi, kai atskyla. Bet yra būdų ir sutvirtinti, suklijuoti. Pirmą kartą, kai suiro saga, atrodė, kad pasaulis griūva“, – apie kone šventą pagarbą radiniams sako ji.

Svajonių darbas

Savo užsispyrusiu darbu Audronė neseniai apsigynė antrąją restauratoriaus kategoriją. Tai viena iš penkių kategorijų, aukščiau – tik pirmoji ir ekspertas.

Jauna moteris neneigia, kad archeologijos restauratorius buvo jos svajonių darbas nuo pat paauglystės. Ir dabar ji pagaliau yra ten, kur visada norėjo būti ir turi sąlygas siekti profesionalumo. Bet pakeliui svajonės link ji užtruko 20 metų!

Tuo metu, kai reikėjo rinktis, radinių restauratorių specialybės studentų niekas neruošė, o studijuoti archeologijos nenorėjo, nes nemėgo... istorijos, kad ir kaip keistai tai skambėtų iš muziejininko lūpų. Jai labiau patiko chemija.

Tad baigusi mokyklą stojo ten, kur priėmė be istorijos egzaminų – įgijo įstaigų administratorės specialybę. Kruopštus darbas, kur viskas grįsta nustatyta tvarka, protokolais ir įstatymais, merginai patiko. „Esu krapštukė, kanceliarinė žiurkė“, – kvatoja Audronė, išsiduodama, kokia vidinė ugnis ir optimizmas joje slypi.

„Pas­kui už­gi­mė kar­žy­gys. Nes tu ne­tu­ri pa­si­rin­ki­mo“, – po diag­no­zės ryž­tin­gai nu­spren­dė su vė­žiu ko­vo­ti  A. Sa­lat­kai­tė. (Audronio Rutkausko nuotr.)
„Pas­kui už­gi­mė kar­žy­gys. Nes tu ne­tu­ri pa­si­rin­ki­mo“, – po diag­no­zės ryž­tin­gai nu­spren­dė su vė­žiu ko­vo­ti A. Sa­lat­kai­tė. (Audronio Rutkausko nuotr.)

Nuotykis kiekvieną dieną

Po kelerių metų darbinės pertraukos ir emigracijos, ji apsigyveno Vilniuje, kur dvejus metus dirbo Nacionaliniame muziejuje archeologinės tekstilės radinių restauratore. „Tai buvo taip netikėta, kad teko sau įsignybti“, – pamena Audronė.

Tai nebuvo atsitiktinumas: paauglystėje įgijusi siuvėjos amatą, nuo 2000-ųjų ji dalyvauja istorinių kostiumų rekonstrukcijoje ir eksperimentinėje archeologijoje, yra nuolatinė festivalių dalyvė Lietuvoje ir užsieny. Ji siuvo kostiumus ir „Aušros“ muziejaus pirmosioms senųjų amatų dienoms. Archeologinė tekstilė – mažiausiai ištyrinėta, nes būtent audiniai mažiausiai ir išlieka.

„Archeologinė restauracija – tai nuotykis kiekvieną dieną: pasiimi žemės gniutulą ir net neįsivaizduoji, kas jame slypi, tik nutuoki!“ – su aistringu žingeidumu apie, rodos, monotonišką ir kruopštų sėdimą darbą laboratorijoje sako A. Salatkaitė. Tiek daug visko yra neištirta ir neatrasta, tad moterį žavi ne tas prevencinis radinio išsaugojimo darbas, o tyrinėjimas ir mįslės: kas tai, kaip tai padaryta, kam tai buvo naudojama.

Taip žemaitės moters kepurėlės, patekusios į Audronės rankas kaip tūkstančio metų senumo siūlų, metalo žiedelių ir smėlio krūva, restauracija per 9 mėnesius tapo, anot jos pačios, galbūt didžiausia gyvenimo žuvimi.
A. Salatkaitės svajonė būtų toks archeologinis atradimas, kuris atskleistų Lietuvos istoriją iš kitokios, gal netikėtos, pusės.

Namo grąžino skaudžios netektys

Į gimtus Šiaulius Audronę grąžino skaudžios netektys šeimoje: netikėtai mirė tėtis, o netrukus onkologine liga sunkiai susirgo ir mama Birutė. Audronė, riebiu brūkšniu užbraukusi savo karjeros planus ir šviežiai išgyventas asmenines skyrybas, grįžo gyventi ir dirbti namo, kad būtų šalia su liga kovojančios, bet silpstančios ir vienišos likusios mamos.

Mėgiamas restauratorės darbas muziejuje tuo metu buvo Audronės stiprybė, kuri palaikė kasdienybėje, buvo gija tarp jos ir mamos. Mamos gyvybė užgeso 2018-ųjų gruodį. Tuo metu Audronė net neįtarė, kad „paveldėjusi“ mamos archeologinę profesiją, nors ir netiesiogiai, ji „paveldėjo“ ir ligą.

Sveikatos sistema sustabarėjusi

Onkologija. „Tokios diagnozės nesitiki niekas. Aš irgi. Nebuvau iš tų, kurie vis ieško ligų ir džiaugiasi radę“, – sako Audronė. Įtarimų sukėlė užpernai per atostogas pastebėtas įdubimas odoje. Niekur neskaudėjo, jokių nerimą keliančių požymių nebuvo. Bet įdubimas neišnyko, tad moteris nusprendė pasitikrinti profilaktiškai.

Deja, šeimos gydytojos siuntimas nesuveikė. „Mūsų sveikatos sistema tokia sustabarėjusi, kad nesulaukusiems 50 metų jokios prevencinės programos nepriklauso. Buvau pikta, bet užsirašiau į eilę ir sutikau laukti 4 mėnesius“, – apie sistemos nelankstumą sako Audronė, tuomet buvusi 39-erų.

Prasidėjo karantinas. „Eilė buvo panaikinta. Apie tai aš nebuvau informuota. Nuo pirmojo siuntimo tirtis iki mano diagnozės praėjo 9 mėnesiai“, – skaičiuoja
A. Salatkaitė. Išorinių pokyčių nei pojūčių nebuvo jokių, bet liga darė savo darbą iš vidaus. Per tą laiką moteris pradėjo ieškoti privačių kontaktų ir konsultacijų privačiose klinikose. Net ir ultragarso tyrimas nieko bloga nerodė. Pakartotiniai tyrimai ir biopsija, kuriuos pavyko pagaliau gauti, patvirtino įtarimus – onkologinis susirgimas.

„Nuo mano pirmojo pastebėjimo iki galutinės diagnozės praėjo metai laiko. Tai nėra normalu. Kažkas turėtų keistis toje sistemoje“, – įsitikinusi moteris.

Užgimė karžygys

„Iš pradžių panika: pirmas penkias minutes stoja tokia visiška tyla. Lyg po sprogimo, kontūzytas ir visiškai nieko nejauti, jokių spalvų, viskas balta, baimė, be abejo“, – emocijas, išgirdus diagnozę, prisimena Audronė.

Bet tai buvo momentinė būsena. „Paskui užgimė karžygys. Nes tu neturi pasirinkimo“, – ryžtingai nusprendė ji. Visų pirma, puolė ieškoti informacijos, patarimų, pakeitė mitybą į priešvėžinę. Kartu keitėsi ir savijauta: nebesijautė apsunkusi, padaugėjo energijos. „Pradėjau daug vaikščioti, po penkis ir daugiau kilometrų kone kasdien, nes minčių nebuvo kur dėti“, – pasakoja ji.

A. Sa­lat­kai­tė nuo 2000-ųjų ji da­ly­vau­ja is­to­ri­nių kos­tiu­mų teks­ti­lės re­konst­ruk­ci­jo­je. (Aud­ro­nės Sa­lat­kai­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
A. Sa­lat­kai­tė nuo 2000-ųjų ji da­ly­vau­ja is­to­ri­nių kos­tiu­mų teks­ti­lės re­konst­ruk­ci­jo­je. (Aud­ro­nės Sa­lat­kai­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Sprendimas – kalbėti

Sužinojusi apie piktą ligą, nusprendė nesislėpti ir netylėti. Sunkiausiai apie tai buvo pranešti vyresniems broliams, kurie neseniai patyrė tėvo ir motinos netektį. Bet sprendimą kalbėti lėmė du dalykai: nesinorėjo teisintis ir išsisukinėti dėl blogos savijautos. Antra, svarbu, kad žmonės iš tokių pavyzdžių kaip jos pasimokytų nedelsti, nepykti ant sistemos, o patys daugiau domėtis galimybėmis sau padėti.

Šiauliuose, susidūrusi su eilėmis ligoninėje, reikalingos diagnostinės įrangos trūkumu privačioje klinikoje, Audronė nusprendė gydytis Vilniuje, Nacionaliniame vėžio institute.

Paskyrus chemoterapiją, moteris susirūpino, kad nebegalės ateityje turėti vaikų. Apie galimybę išsaugoti vaisingumą, užšaldant kiaušialąstes, informacijos teko ieškoti pačiai.

Gydymo procesas dar du mėnesius nusikėlė. O ir chemoterapijos sukeliamą šleikštulį sumažinančiais medikamentais reikia domėtis pačiam, klausti vaistininko, terapeuto prašyti recepto. Tuomet savijauta gerokai geresnė , o ir plaukus, pasinaudojus ledo šalmu, išsaugoti pavyko.

„Medicina pažengusi, o sistema sustabarėjusi. Gydytojai dėl darbo pertekliaus irgi negali mūsų emocionaliai arti prisileisti, nes išprotėtų, kiek ten ateina. <…> Ir selekcionuoti negali: va, su šitais aš normaliai dirbsiu, o šitie jau nurašyti. Ir ačiū Dievui, kad jie to nedaro“, – sako po operacijos sveikstanti, chemoterapijos kursus ką tik pabaigusi ir radiologiniam gydymu besiruošianti A. Salatkaitė.

„Sveikata – yra mūsų pačių, todėl ir iniciatyva rūpintis, domėtis, tirtis turėtų kilti iš mūsų pačių“, – sako Audronė, per savo pačios ieškojimus ir gydymąsi patyrusi, kokie užimti yra medikai ir kaip jų trūksta, ypač mažesniuose miestuose.

comment Skaitytojų komentarai (1)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite