Angle down Atgal

Užgavėnių kaukių muziejus… maiše

Tokios Užgavėnės šios šventės entuziastui šiauliečiui Sauliui Tamuliui pirmosios: kai visą žiemą negirdėti sniego girgždesio, kai vasario žemėje užauga ridikai ir bręsta medžių pumpurai. Vis tik Saulius įsitikinęs: net jeigu Lietuvoje neliktų žiemos, Užgavėnės išliks. O labiausiai jis svajoja ne apie sniegą, bet apie nuosavą muziejų.

Aš pats geriau žinau, kad man neišeis“

Su žinomu Šiaulių miesto tautodailininku susėdame pokalbio. Šalia įsitaiso jo šuo Miksas, kitame kambaryje lakštingalos balsu sučiulba Albiniukas – ne ką mažiau žinoma kalbanti S. Tamulio papūga. Jau ir mes kalbėsimės, tik staiga – skambutis į duris. Sauliaus Užgavėnių kaukių pasiimti atvyko Šilalės kultūros centro darbuotojai, ten organizuojama jo darbų paroda.

S. Tamulis Seime yra surengęs 141 kaukės parodą. Kaukę yra dovanojęs ir Užgavėnėse Rumšiškėse apsilankiusiai Daliai Grybauskaitei. Tačiau šypteli: prezidentei kaukę rinko pats – o jeigu ji būtų panorėjusi vienos iš tų, kuri širdžiai mieliausia?
S. Tamulis Seime yra surengęs 141 kaukės parodą. Kaukę yra dovanojęs ir Užgavėnėse Rumšiškėse apsilankiusiai Daliai Grybauskaitei. Tačiau šypteli: prezidentei kaukę rinko pats – o jeigu ji būtų panorėjusi vienos iš tų, kuri širdžiai mieliausia?

Vasarį esate paklausus, tiesa? – klausiu S. Tamulio, kai išlydime svečius.

– Ne tik vasarį. Kaukių parodas užsako prieš metus ar prieš pusę metų. Neseniai ir pats nustebau: liko pora savaičių iki Užgavėnių – skambina iš Rokiškio. Sakau, nepykite, atsiprašau, bet traukinukas jau išvažiavo...

Šiais metais mano parodos dar vyks Marijampolėje, Joniškyje, Mockaičiuose (Kelmės r.), Lukšiuose (Šakių r.), Upytėje (Panevėžio r.), Kaunatavoje (Telšių r.). Kaip ir kasmet, važiuosiu Užgavėnių švęsti į Rumšiškes – ten irgi surengsiu vienos dienos parodėlę. Iš viso bus aštuonios parodos vienu sezonu – rimtai duodu (juokiasi). O kas smagiausia, kad kiti ne tik eksponuoti nori, bet ir klausia, ar mano kaukėmis gali pasipuošti per Užgavėnes. Su mielu noru: puoškitės, švęskite – kuo daugiau švenčiančiųjų, tuo geriau. Tik nepraganykite.

O patogu po tokia kauke? Atrodo šiurkšti, kieta – juk medinė.

– Patogu patogu. Aišku, jeigu stipriai šoki, dūksti, kaukė irgi ima šokinėti. Per pačias Užgavėnes to dažniausiai net nepajunti – taip smagu būna, tik kitą rytą žiūri, kad nosis ar kakta pabrozdinta.

Nori nenori nugirdau derybas su viena Šilalės kultūros centro darbuotoja. Prašė parduoti raganos kaukę – jūs niekaip nesutikote. Teko išsirinkti kitą.

– O dar vieną raganos kaukę netgi buvau pakavojęs. Žinojau: jeigu pamatys, tikrai prašys (juokiasi).

Kartais taip jau būna: droži kaukę ir iš karto jauti, kad ji yra va čia (rodo į širdį, – aut. past.), kad su ja nesiskirsi – bus nuosavai kolekcijai. Bedroždamas, bečiupinėdamas, beglostydamas taip su ja susigyveni – ir apsakyti negali.

Kadaise Užgavėnių kaukes gaminote iš papjė mašė. Kodėl perėjote prie medžio?

– Medis yra stebuklas – jis užburia žmogų. Kai su kirviu ir didžiausiais kaltais pasidarbuoju rūsy, būnu labai pavargęs. Grįžtu namo, nusimaudau, pavalgau, išvedu Miksą į lauką, jau ilsėsiuos, bet galvoju: na, negi dabar sėdėsiu ir televizorių žiūrėsiu? A maji galai – už kaltų ir vėl drožti.

O atsakant į klausimą, visada norėjau išbandyti medį, bet nesiryždavau. Paskatino Žemaitijos nacionaliniame parke dirbanti Aldona Kuprelytė, kuri veždavo mano papjė mašė kaukes į parodas, konkursus. Ji vis sakydavo: „Sauliau, imkis medžio, tau išeis.“ O aš mintyse galvojau: ką tu čia šneki, juk aš pats geriau žinau, kad man neišeis (juokiasi).

Paskui vieną kartą radau rūsy medžio pliauską ir... pabandžiau. Šiokia tokia kaukė lyg ir išėjo, bet dar ilgai stovėjo kampe. Kai Šiauliuose vyko kasmetė tautodailininkų paroda, ją pridėjau prie savo papjė mašė kaukių. Paroda baigėsi, išėjo katalogas, atsiverčiu jį ir matau – mano kaukė, ta vienintelė medinė, išrinkta ir įdėta. Opa, galvoju, čia tai bent! Bėda, kai nenori savimi pasitikėti ir tikėti. Kartais kiti žmonės tave žino geriau negu tu pats.

S. Ta­mu­lio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.
S. Ta­mu­lio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Velnių ir raganų nebijo

Užgavėnių kaukių, kai jos sugrįš iš parodų, turėsite per penkis šimtus. Neankšta su jomis dviejų kambarių bute?

– Ankšta, dažnai juokauju, kad gyvenu kaip sandėlyje. Iš tiesų svajoju vieną dieną Šiaulių miestą papuošti Užgavėnių muziejumi. Toks jau yra Plateliuose, kol kas vienintelis Lietuvoje, o aš norėčiau, kad atsirastų ir Šiauliuose. Matau jį vaizduotėje – širdis šypsosi, kai apie tai kalbu.

Tik atrodo, kad mano kaukių Šiauliams nereikia. Buvau pas merą, jis nusiuntė pasikalbėti su kita valdininke. Tiek iš to pokalbio – viskas pasiliko ties žodžiu „gal“. Šiek tiek apmaudu, nes miestui nuo to būtų tik geriau – dar vienas objektas turistams. Naudos iš to neiškau, tegul pasiūlo – nė kapeikos neimčiau. Bet yra sakoma: vertė atsiranda, kai žmogaus nebelieka. Galbūt čia tas atvejis?

Žvalgausi po jūsų namus – į akis krenta išsiviepusios velnių statulėlės ir kaukės. Nėra nejauku su jais buitimi dalytis?

– Yra žmonių, kurie paniškai bijo ar neapkenčia tokių dalykų. Jiems atrodo tarsi būtų kokią nors blogybę į namus įsileidę. Aš tuo netikiu, man tas pats – drožti velnią ar angelą. Tarpais netgi pamąstau, kad raganos ir velniai man daug geriau išeina. Velnio neštas ir pamestas – nuo mažens taip ant manęs sakydavo (šypsosi).

Dar matau nebaigtas kaukes, sukabintas balkone.

– Čia tokia momentinė parodėlė (juokiasi). Kaukes mėgstu drožti iš šlapios liepos arba juodalksnio, nes ir rankoms maloniau, ir aromatas koks. Tik išdrožiu – iš karto į balkoną pakabinu. Kad išdžiūtų. Kaimynai yra sakę, kad stebi kaukių kaitą mano balkone, laukia naujų. Keičiasi jos pakankamai dažnai: jeigu būnu rūsyje prisidaręs paruošų, per savaitę išdrožiu 4–5 kaukes. Iš tiesų jau nebegaliu nedrožti. Apsėstas to bieso esu (juokiasi).

Užgavėnėms ruošiatės ne tik kaukes droždamas – vis sukuriate po vieną kitą įsimintiną personažą. Kuris mėgstamiausias?

– Kažkada čia, Šiauliuose, šėlo tokia nedidelė ragana su papjė mašė kauke. Oj, patiko ji man. Šneku ir dar dabar malonūs šiurpuliukai po kūną laksto.

Kitas ypatingai puoselėtas personažas buvo... Pavadinkime jį prekeiviu. Jis labai žmones sužavėjo, o Rumšiškių komisijos, kuri kaukių kaukę renka, pirmininkė tik pamatė mane, tuo prekeiviu persirengusį, ir iš karto į glėbį čiupo. Sako, viskas – jau žinau, kas laimės.

Dar buvo ožys, ant kurio jojo ubagas. Nuo ožio galvos iki uodegos buvau išvedęs plastikinį vamzdelį. Šokdamas Rumšiškėse, stabtelėdavau užuovėjoje ir prisidegdavau cigaretę – iš ožio pauodegio pasirodydavo dūmai. Po to spjaudydavausi, nes aš nerūkantis ir šito įpročio neapkenčiu. Bet ko tik dėl Užgavėnių žmogus nepadarysi (juokiasi).

Žvejys. Dar viena S. Tamulio aistra – žvejyba. Realizuodamas laimikį, jis sako visada pagalvojantis apie draugą ar kaimyną: „Valgyti skaniau, kai ką nors pavaišini.“ ((S. Ta­mu­lio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.))
Žvejys. Dar viena S. Tamulio aistra – žvejyba. Realizuodamas laimikį, jis sako visada pagalvojantis apie draugą ar kaimyną: „Valgyti skaniau, kai ką nors pavaišini.“ ((S. Ta­mu­lio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.))

Jūsų socialiniame tinkle kaukių nuotraukoms skaičiumi prilygsta nebent akimirkos iš žvejybos. Kuri meilė didesnė?

– Ir pats spėlioju. Greičiausiai pirmoje vietoje vis tik yra žvejyba, nes kaukės atsirado šiek tiek vėliau. Visos mano vasaros prie ežerų, prie upių – net ir savo pačią susargdinau, ne tas žodis kaip nori žvejoti. Būna, net susipykstame: sakau, pažiūrėk, koks vėjas – su valtimi apvers, o jai vis tiek reikia į žvejybą.

Prieš kelerius metus prie jūsų garažo, kone miesto centre, rūkėme labai skanius karšius paties pagamintoje rūkykloje. Iš jos vis dar kyla dūmelis?

– Atsikandau, atsivalgiau tų karšių ir nutariau parduoti rūkyklą. Praėjo šiek tiek laiko, svarstau – vis tik gerai būtų karšiukas rūkytas (šypsosi). Nusipirkau mažų statinėlių ir pasidariau naują. Jeigu senoji rūkykla buvo pagaminta iš dviejų 200 litrų statinių, tai naujoji – iš dviejų 60 litrų statinių. Pats tas. Ir man užtenka, ir kitiems lieka. Rūkydamas žuvį, visada pagalvoju apie draugą, apie kaimyną: valgyti skaniau, kai ką nors pavaišini.

Kai šilta – žvejyba ir gamta, kai tamsu – šviesą širdy uždega mielas darbas. Esate laimingas?

– Tikrai taip. Tik turėk minčių, ką savo malonumui nuveikti, ir visuomet jausiesi laimingas

comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite