Angle down Atgal

#UNIKALU. V. Jan­kaus­kas: „Sėk­min­gus žmo­nes jun­gia tik vie­nas da­ly­kas“

Tink­la­lai­dė „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ žiū­ro­vams pri­sta­to dar vie­ną uni­ka­lią as­me­ny­bę – Lie­tu­vos vai­kų ir jau­ni­mo cent­ro (LVJC) di­rek­to­rių Val­dą Jan­kaus­ką. Pe­da­go­gas griau­na mi­tą, jog Lie­tu­vos vai­kai yra ne­lai­min­gi. Pa­sak jo, lai­min­gi ga­li bū­ti vi­si, tik rei­kia ži­no­ti, iš ko ta lai­mė su­si­de­da ir kaip ją vai­kui su­teik­ti.
 

Sakoma, kad Lietuvoje vaikai nelaimingi.

– Nesąmonė (juokiasi). Laimė – kiekvieno žmogaus galvoje vykstantys dalykai. Jos niekas nesukuria, ji susikuriama paties. Tai tavo požiūrio klausimas į tam tikrus dalykus. Jei sugebi susikurti šį dalyką – gerai, o jei nesugebi – tada galima sakyti, kad nelaimingi.

Lietuvoje išsiskiria nuomonės dėl vaikų ugdymo. Vieni sako, kad reikia paruošti vaikus gyvenimui, kad jie išmoktų juo džiaugtis, būtų laimingi, išmoktų jausti, reikšti jausmus. Kiti sako – ne. Svarbiausia, kad matematikos formules žinotų, lietuvių kalba būtų taisyklinga ir anglų kalbą žinotų. Kaip jūs galvojate?

– Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra laimė. Laimė susideda iš penkių komponentų, dėl kurių vargu ar galima diskutuoti. Tai sveikata, karjera arba mokslas, šeima, draugai ir asmeninis dalykas – pinigai. Jei vienas šių komponentų „šlubuoja“ – laimės nematysi. Juk jei tau skauda koją ar galvą – anokia čia laimė. Arba kai šeimoje trūksta pinigų, kyla kivirčų. Todėl, žiūrint į vaiką, tėvų arba švietimo sistemos pareiga – suteikti galimybę pačiam šiuos dalykus susikurti. Ir kai vaikui sukanka 18 ar 20 metų, laiku „išspirti“ iš šeimos, kad jis galėtų pats tą laimę kurtis. Jei tėvai tau kuria laimę iki 40 metų, tokio tipo laimė kažkada baigsis. Tavo laimė – tai savarankiškumas, gebėjimas užsidirbti, gyventi šeimoje, komunikuoti su draugas, susikurti ten laimės ratą, siekti karjeros darbe. Deja, švietimo sistema orientuoja į vieną dalyką – karjerą. Tai XIX a. liekanos, kai galvojama: pabaik mokyklą, aukštąją mokyklą ir viskas klosis gerai.

Ir viską dar turi padaryti greitai?

– Mokytis 15–16 metų, neatsakius į klausimą, vardan ko... Tai turbūt ir turime šiandien apie 40 proc. žmonių, kurie yra nemotyvuoti, ir tokį patį procentą žmonių, kurie, turėdami dviejų aukštųjų diplomus, negali susirasti darbo. Nes jie nežino, dėl ko tai darė.

(Etaplius.lt nuotr.)
(Etaplius.lt nuotr.)

Ugdant vaikus, siekiant, kad kiekvienas paaugtų pagal savo galimybes, mokytojams – didžiulis iššūkis. Kiekvieno laimės formulė unikali, o mokytojas turi 30 vaikų klasėje ir privalo pagalvoti apie kiekvieną. Kokių kompetencijų reikia mokytojams?

– Yra dalykų, kurie neišsprendžiami. Kartais reikia keisti visą sistemą. Kai turi 30 vaikų, kalbėti apie individualumą nelabai pavyks. Kitas dalykas – mokytojas, skyręs laiko išsiaiškinti kiekvieno vaiko motyvaciją, kuo šis džiaugiasi, kas jį motyvuoja, gali pabandyti sukonstruoti mokymosi procesą taip, kad vaikas eitų matematikos link. Tik pirma vaikas turi žinoti, kam jam Pitagoro teorema reikalinga. Mes patys, kai norime kažką sukurti, visada randame žinių, žmonių. Bet tik kai norime sukurti. O jei nenorime, niekas nepadės.

Švietimo sistema šiandien, neatsakiusi į klausimą „Kodėl?“, pasako, kaip daryti. Klausimas „Kodėl?“ yra pats svarbiausias ir jam reikia skirti didžiąją dalį laiko. Pati sistema tokia, kad jeigu neišlaikei kažkokio egzamino ar blogai jį išlaikei, neįstojai į aukštąją, tai tavo gyvenimas kaip ir nubrauktas. Nebūtina taip šiandien daryti.

Kodėl daugelis jaunų žmonių šiandien pasirenka keliauti? Tiesiog gyventi, kad suprastų, ko nori. Man ir pačiam suvokimas, ko noriu, atėjo būnant 35–40 metų. Bet kai sužinojau, gyvenimas pradėjo keistis.

Kaip rasti kelią, raktą į vaikus, kurie gyvena kitaip, turi sveikatos sutrikimų? Kas turi atsitikti, kad jie gautų viską, ko jiems reikia?

– Nėra vieno recepto. Minėjau, kad jei turi kažkokį trūkumą, laimė sunkiau pasiekiama. Pasaulyje žinome žmonių, kurie be rankų, kojų, bet laimę susikuria, sukuria savo verslą. Tai nėra standartiniai variantai. Tai reikalauja vidinių savybių, nusiteikimo. Reikia išmokti džiaugtis tuo, ką turi, ką gebi. Mes esame vidurkis penkių žmonių, su kuriais bendraujame. Jeigu tavo draugų rate – penki niurzgliai, tai ir tu toks būsi po tam tikro laiko. O jeigu jame yra Bilas Geitsas, Stivas Džobsas ir kiti kažką nuveikę žmonės, laiko klausimas, kada tapsi toks pat. Mes veikiame vienas kitą, todėl patarimas – pakeisti ratą, drastiškai atsisakyti niurzglių.

Bet turi suprasti, ko tau reikia?

– Nuo supratimo ir motyvacijos viskas prasideda. Kai žinai, gali planuoti, kaip tai padaryti. Tada tau gali padėti mokytojas, kiti žmonės.

Kuo unikalus Lietuvos vaikų ir jaunimo centras?

– Lietuvos vaikų ir jaunimo centras – unikali vieta ne tik mūsų šalyje, bet ir Europoje, viena pirmųjų, pradėjusi skirti daugiau dėmesio jaunimo socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymui. Juk pagrindinis visus sėkmingus žmones vienijantis dalykas – tai komunikacija. Mes bandome vaikui suteikti kelius į laimę per sportą, per šokį per kūrybinius dalykus. Esminis dalykas – pedagogas turi instaliuoti dalykus, kurių reikia.

Didžiuojuosi šia institucija, nes nebėra pedagogų bendruomenėje klausimo: „O kodėl mes čia turėtume apie laimę kalbėtis ir prie vaiko viską derinti?“ Tobulėjame. Prieš 15 metų, kai paklausėme savo lankytojų, ar norėtų, kad būtų ugdomos emocinės ir socialinės kompetencijos, t. y. pasitikėjimas savimi, emocijų atpažinimas, jie paklausė, kas tai yra, kam to reikia. O prieš 10 metų tyrimas Lietuvos mastu parodė, kad bendravimas, pasitikėjimas savimi, emocijų atpažinimas tėvų laikomas labai svarbiu.

Sakėte, kad vienas svarbiausių dalykų – gera komunikacija. Yra vaikų, kurie beviltiški ir neišmoks komunikuoti?

– Nėra. Jiems kartais reikia pagalbos, padrąsinimo. Mes visi esame genijai. Nėra netalentingų žmonių. Gardnerio sistema sako, kad kiekvienas žmogus turi bent du talentus, kuriuos vystant, galima iš vaiko padaryti genijų. Einšteinas yra pasakęs, kad jei žuvį priversi lipti į medį, ji bus nevykėlė. Jei tavo intelektas muzikinis, bet tau reikia vargti bendrojo lavinimo mokykloje, besimokant matematikos, fizikos, ir tik tada gali realizuoti savo talentus, tai būna per vėlu. Mes talentą turime pagauti nuo pat pradžios.

Matau, kad vaikai, jaunuoliai, kurie puikiai kalba užsienio kalba, bijo. Todėl svarbu komunikacija, pasitikėjimas savimi. Na, ir kas, kad padarysi klaidą? Ar tai esmė? Esmė, kad tave suprastų. Mano patirtis rodo, kad žmonės prie tavo gramatinių klaidų nesikabinės – džiaugsis ir plos. Gyvenimiška klysti. O mokykla neleidžia klysti. Yra posakis – mokykimės iš svetimų klaidų. Iš svetimų klaidų nieko neišmoksi. Iš savo klaidų gali mokytis. Žinoma, jei dešimtą kartą lipi ant to paties grėblio, reikia kitokios sistemos.

Ar įmanoma atrasti sistemą, reikia daugiau sėkmės ar daugiau klaidų?

– Ir tas, ir tas. Klaidų turi būti. Tyrimai rodo, kad 80–90 proc. to, ką galvojame apie save, – negatyvas. Kaip atrodau, ką apie mane pagalvos, ar ne laiku prasižiojau ir kt. Sėkmingų žmonių mintys yra kitokios ir ne paslaptis, kad tavo emocinė būsena veikia fizinę būseną.

Lietuvoje sunku rasti mokytoją, kuris įkvėptų vaikus, norėtų naujovių, metodų. Kaip jums sekasi surasti mokytojų?

– Sunkiai (juokiasi). Pas mus jau yra atitinkama kultūra, daug į save investuojame, daug kalbame. Yra geras mokytojų branduolys, pedagogas pats turi ieškoti. Mūsų kaleidoskopas įdomus tuo, kad kiekvieną mėnesį skelbiame, kokią kompetenciją ugdysime. Pavyzdžiui, jei yra pasitikėjimo savimi mėnuo, ir vaikas apie tai žino, ir pedagogas tam ruošiasi, ir tėvai apie tai informuoti. Vienu metu visko išmokti neįmanoma, turi dramblį sukapoti gabaliukais ir sudėlioti.

Kitas dalykas – matuojame progresą. Vertiname – daugiau to pasitikėjimo metų gale atsirado ar ne? Jei ne, tenka grįžti prie pedagogo, kokios jam pagalbos reikia. Lyderiaujame Europos Komisijos projekte „Learning to Be“, kuris kuria tuos įrankius ir kuriame dalyvauja septynios pasaulio šalys, mokslininkai, universitetai. Kai ką nusižiūrėjome, pritaikėme mūsų centre. Rengsime apklausą, kokiame lygmenyje žmogus pats save mato, ir metų gale žiūrėsime, kaip tai pakito.

Ką dar padarysite įdomaus, unikalaus, ko nėra kituose centruose?

– Esame savivaldybės žinioje, ji ketina centrą susmulkinti gabaliukais. Matau klubelio variantą, neslėpsiu – išsibėgiojo patys stipriausi žmonės. Nėra blogesnio dalyko, kai organizacija nežino tikslo, negali susiformuoti vizijos. Bet aš sakau, kad Dievas mums atsiuntė sunkumą kaip galimybę mokytis. Turime mokytis ir žiūrėsime, kas iš to išeis.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite