Angle down Atgal

#UNIKALU. D. Dar­gis: „Esu ap­lan­kęs vi­sus Lie­tu­vos ka­lė­ji­mus“

Nau­jie­nų plat­for­mos Etap­lius.lt tink­la­lai­dė „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ pri­sta­to dar vie­ną as­me­ny­bę – kri­mi­na­li­nio pa­sau­lio (ap)ra­šy­to­ją Dai­lių Dar­gį. Prieš 11 me­tų be­stse­le­rį „Tik­ro­ji Dak­ta­rų is­to­ri­ja“ iš­lei­dęs vy­ras pa­sa­ko­ja, kaip į kny­gas rea­guo­ja jų vei­kė­jai, ko­dėl žmo­nės skai­to to­kią li­te­ra­tū­rą ir ko­kios is­to­ri­jos jį vis dar su­grau­di­na.

Dailiau, ar kriminalinio pasaulio, narkokelių rašytojo etiketė jūsų netrikdo?

– Ne, netrikdo. Nerašau apie pramogas, meną, bet visa tai, ką pateikiu skaitytojui, yra šioks toks menas. Skorsezės, Tarantino filmai irgi yra brutalūs, kai kurie – itin tamsūs. Jie pasaulyje itin vertinami. Mano darbai irgi turi tam tikrą auditoriją, jie yra savotiškai vertinami, žiūrimi, todėl manau, kad trikdyti negali.

Aš darau tą produktą, kurio nedaro kiti: galbūt juos trikdo, gąsdina arba jie bijo, prisigalvoja, kad juos po to nušaus ar susprogdins. Nereikia taip galvoti. Man smagu, kad yra žmonių, kuriems tai įdomu. Pastebiu, kad kiekvienais metais plečiasi auditorijos ratas. Ypač domisi žmonės, kurie yra emigravę iš Lietuvos: man rašo iš Airijos, Jungtinės Karalystės, Norvegijos. Jie jaučia didžiulius sentimentus Lietuvai.

Labai smagu, kad ir jaunimas domisi. Tiems, kuriems dabar yra 20–25 metai, tai yra išvis egzotika. Jie nesupranta, kad Lietuvoje prieš 30 ar 25 metus kaimynų automobilis sproginėjo kieme. Neįsivaizduoja, kad taip galėjo gyventi jų tėvai ar giminaičiai.

Etaplius.lt nuotr.
Etaplius.lt nuotr.

Kaip reagavo knygų herojai, jei juos galima taip pavadinti?

– Aš jiems sakiau, kad pasirodys knyga: „Ruoškitės tam. Gal duokite kokią geresnę nuotrauką, kuri ant viršelio atrodys labai gerai ir jums patiems patiks?“ Henriko Daktaro žmona bandė prašyti, kad nerašyčiau kol kas tos knygos, – jiems buvo neparankus laikas, nes Daktaras buvo ką tik parvežtas iš Bulgarijos prieš teismus visus.

Man iš tikrųjų vienodai, ką jie mąstė, žinojau, kad ją išleisiu. Išleidau ir knyga sulaukė sėkmės. Aš nesu prokuroras, teisėjas, policijos tyrėjas ir ne aš sprendžiu, dėl ko vienas ar kitas žmogus nuteisiamas ilgiems metams. Aš esu tiesiog žurnalistas, stebėtojas, tyrinėtojas, rašytojas.

Įdomu tai, kad pasaulis šiuo metu yra piktas ir liūdnas, bet žmonės vis tiek nori tos toksiškos informacijos. Ką jie ten atranda? Kodėl skaito?

– Tai nėra grožinė literatūra – tai yra dokumentika. Jie žino, kad ras tikrus faktus, vardus, pavardes, adresus, kas kur vyko. Žinau, kad vyksta savotiškos neformalios ekskursijos mano knygų adresais. Manau, kad žmonėms patinka tikrumas, autentika. Pati devyniasdešimtųjų subkultūra dabar išgyvena antrąjį kvėpavimą: jaunimas rengiasi tuo stiliumi, žmonės namus statosi, darosi apdailą, net sovietmečio laikų dizainą prikelia.

Galų gale – tai nėra vien kriminalai: aš nerašau, kiek kartų kas buvo nušautas, papjautas, pasmaugtas.

Ieškote ir naujų formų – žinome, kad turite „YouTube“ kanalą. Ką ten galime rasti?

– Matau, kad šiais laikais žmogus tapęs tinginiu, nelabai mėgsta skaityti, iš tikrųjų reikia viską paduoti. Mane tas šiek tiek liūdina: skaitymas lavina ir minčių dėstymą, ir raštingumą, galų gale – net, bendraujant su žmogumi, kitaip mezgasi sakiniai. Matau, kad jaunimas to nebeturi.

Didžioji dalis tingi skaityti. Aš bandau sudominti atsiversti knygą ir vis atsiranda žmonių, kurie paskui pasako: „Kaip faina, aš nežinojau, kad jūs ir knygas rašote.“ Norisi prie žmogaus prieiti kuo plačiau ir istorijas pateikti įvairiomis formomis.

Šiandien susitikome Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pastate, kuriame dar yra išlikusios KGB areštinės, kur buvo kankinami žmonės. Kaip jaučiatės? Ar esate čia buvęs?

– Ne, nesu buvęs. Nėra labai įkvepianti aplinka, bet tikrai negąsdina, nes faktiškai esu pravažiavęs per visus Lietuvos kalėjimus. Daugybę kartų esu buvęs Šiaulių tardymo izoliatoriuje – ypač važinėjau 2017 m. Tuo metu ten kalėjo Kauno Agurkinių grupuotės lyderis Saulius Velečka-Agurkas, kuris niekam nebuvo davęs interviu. Aš įkalbinėjau ketverius metus ir jis sutiko. Mūsų pokalbiai trukdavo po tris, kartais ir po keturias valandas. Šiauliai man asocijuojasi su viena iš mano knygų, kuri buvo sutikta labai palankiai.

Žinote daug istorijų iš kriminalinio pasaulio gyvenimo. Gal yra vienas įvykis, kuris jums paliko didžiausią įspūdį, nustebino ar nuvylė?

– Buvo tiek daug įvairiausių istorijų ir išskirti vienos negalėčiau. Kai žinosiu, kad ta viena istorija jau buvo, turėsiu baigti visus savo darbus.

Kai kurios istorijos nuteikia niūriai, sugraudina. Bendrauju su viena moterimi, kuri gyvena Italijoje. Jos vyras buvo nužudytas, o palaikų iki šiol nerasta. Sako: „Aš norėčiau turėti bent savo vyro kapą.“ Tokia neteisybė liūdina.

Šiuo metu bandome padėti žmogui, kurio sūnus buvo nužudytas tyčinės avarijos metu. Šeima iki šiol liūdi, skausmas dar nesibaigė, nes jų sūnaus žudikas laisvėje ir tyčiojasi iš teisingumo. Tokios istorijos sukrečia net mane.

Ar ramiai miegate?

– Visai ramiai. Šį darbą dirbu nuo 1995 m., kriminaline tematika pradėjau rašyti prieš 20 metų – nuo 2001-ųjų. Per tiek metų pripranti.

Jaučiasi, kad jums rūpi tie likimai, tos istorijos, kad norite padėti. Juk tam reikia drąsos?

– Manau, kad reikia padėti tokiems žmonėms, nes kartais policija nebesuspėja, nebeturi resursų ar informacijos. Kartais žurnalistams yra paprasčiau: žmonės, norėdami tam tikrą informaciją perduoti, kreipiasi į mus, nes žino, kad policijoje bus tampomi biurokratiniuose koridoriuose. Man jie gali paprasčiausiai parašyti iš išgalvotos anketos. Aš manau, kad žmonės mumis pasitiki labiau.

Norisi, aišku, padėti, nes man nuo to geriau. Tai nėra vien tik darbas dėl pinigų. Aš visą laiką jaučiuosi labai laimingas, kai žmogus sako: „Žinokite, kaip man padėjo tas jūsų straipsnis.“ Man nereikia, kad plotų, kad tūkstančiai peržiūrų būtų, – toks pasakymas viską atstoja.

Etaplius.lt nuotr.
Etaplius.lt nuotr.

Esate atsakingas ir labai pilietiškas. Labai smagu, kad taip padedate žmonėms. Aš pati esu nustebusi, kad jūsų knygos ir šita veikla gali padaryti tiek gero.

– Mes traukiame į dienos šviesą tuos blogiečius. Kai kurie žmonės pagalvoja, kad jei ant viršelio nusikaltėlio, bandito atvaizdas, tai mes jį reklamuojame. Toli gražu. Visos mano knygos baigiasi pamokslais, kad taip negalima, nes gyvenimas baigsis arba kapo duobėje, arba kalėjime iki gyvenimo pabaigos. Turi pasirinkimą: gyventi normalų gyvenimą arba būti nusikaltėliu ir turėti tuos du kelius.

Aš tai akcentuoju ir tikrai neskatinu visų tapti gangsteriais, nusikaltėliais ar narkobaronais. Didžioji dalis žmonių, kurie daro nusikaltimus, nenorėjo mokytis, užsiimti verslu – jie norėjo čia ir dabar praturtėti ir visais patogumais aprūpinti savo artimuosius: moteris, vaikus, tėvus ar kitus giminaičius.

Yra ir negalias turinčių žmonių, ir visiškai skirtingai galvojančiųjų, yra ir nusikalstamas pasaulis – kitaip nebūna. Tiesiog turime informuoti ir viešinti.

– Taip, žmonės turi pamatyti. Šiandien turime daugybę tamsios informacijos, reikia mokėti ją atsirinkti. Galbūt man lengva kalbėti, nes tame informacijos pasaulyje gyvenu nuo pat mokyklos. Tas, kuris dabar pradėjo domėtis ar atrado tam daugiau laiko, labai greitai nuklysta į sąmokslo teorijų paradus: kažkas pagražina, kuria ir juokiasi, kad kitas patikėjo tomis pasakėlėmis.

Reikia labai kritiškai stebėti savo informacinį lauką arba skaityti, žiūrėti bei klausyti tik tai, kas patinka. Aš, pavyzdžiui, labiausiai mėgstu, jei kažkur važiuoju dienos metu, vieną kartą paklausyti labai trumpų radijo žinių, kurios trunka iki 2–3 minučių, ir man užtenka.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite