Angle down Atgal

#UNIKALU. A. Sku­du­ty­tė: „Esu at­spa­ri skaus­mui“

Nau­jie­nų plat­for­mos Etap­lius.lt tink­la­lai­dė­je „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ su­si­pa­žįs­ta­me su Lie­tu­vos mo­tok­ro­so čem­pio­ne, fut­bo­li­nin­ke Ad­ri­ja Sku­du­ty­te ir kal­ba­mės apie ne­ma­lo­niau­sius įvy­kius var­žy­bo­se, šuo­lį grei­ta­jai me­di­ci­nos pa­gal­bai į glė­bį ir kas ją iš Ig­na­li­nos at­ve­dė į Šiau­lius. Mer­gi­na pa­sa­ko­ja ir apie sa­vo šei­mą: ka­da jos tė­tis sė­da ant mo­to­cik­lo, ko­dėl ma­ma to ne­da­ro ir di­džiau­sius bro­lio ir se­sers mo­tokro­so pa­sie­ki­mus.
 

Adrija, ar labai mėgsti greitį?

– Azartas, malonumas lenktyniauti su varžovais. Greitis yra vienas iš gyvenimo būdų. Mano sporto šakoje pagrindinis dalykas yra greitis.

Kiek laiko jau važinėji mootciklu?

– Šia sporto šaka užsiimu jau maždaug šešerius metus. Profesionaliai pradėjau sportuoti būdama 12 metų, o moterų klasėje – nuo maždaug 13 metų.

(Etaplius.lt nuotr.)
(Etaplius.lt nuotr.)

Kaip atsidūrei būtent šioje srityje?

– Visai netikėtai. Nei mano mama, nei tėtis nėra važiavę motokrose, kaip būna kitiems, nežino, kas yra motokrosas. Tai prasidėjo nuo brolio: jam nupirko motociklą, nes jis berniukas. Mama pamatė skelbimą apie motokrosą, nuvežė brolį, taip netyčia įsipynėme į šias pinkles ir iki šiol jose esame.

Turi ne tik brolį, bet ir sesę. Jūs visi važiuojate?

– Taip, mes visi važiuojame motokrose. Sesei yra 17 metų, abi važiuojame moterų klasėje, o brolis – „85“ klasėje su berniukais. Sesė šių metų čempionato bendroje įskaitoje yra trečioje vietoje, labai varžėsi su latve, bet, deja, patyrė traumą. Brolis Lietuvos taurės bendroje įskaitoje yra prizinėje pozicijoje.

O mama su tėčiu pabandė bent pralėkti su motociklu?

– Tėtis mėgsta motociklą iškrauti ir nuvežti į plovyklą – tada gali pasivažinėti. Buvo porą kartų pasiėmęs sesės motociklą ir pravažiavęs trasoje – irgi pradeda užsikabinti. Mama renkasi stabiliau – keturratį: žino, kad tikrai nenukris. Buvo atsisėdusi ant motociklo, bet pati važiuoti bijo.

Nors buvai 12 metų, bet gal atsimeni, kaip atsirado noras profesionaliai sportuoti? Pati ir muzikavai, ir futbolą žaidi. Gal motociklas sukelia kažkokių ypatingų emocijų?

– Anksčiau nebuvau sportininkė. Kai būdavo mokykloje tarpklasinės varžybos, sėdėdavau ant suoliuko. Paskui kažkaip įsitraukiau į sportą – į futbolą, į motokrosą. Motokrosas yra individualus sportas, tu atsakai už save, gali asmeniškai siekti rezultatų. Šuoliai, posūkiai, kelionės į varžybas... Visa atmosfera tiesiog nereali.

Nuo šios sporto šakos turbūt neatsiejamos traumos?

– Taip. Šiaulių Aleksandrijos motokroso trasoje praeitą sezoną patyriau raktikaulio traumą, dar vis esu su metalu petyje. Važiavau su profesionalais vyrais (dėl tobulėjimo antrą dieną važiuojama su profesionalais) – kritau, susilaužiau raktikaulį ir po operacijos turiu metalą. Tai, aišku, ne vienintelė trauma. Taip pat susilaužiau raktikaulį tada, kai turėjo būti mano pirmosios varžybos. Esu porą sykių susilaužiusi ranką. Toks sportas. Aišku, ir eidamas gatve gali kažką pasidaryti.

Esi atspari skausmui?

– Manau, esu gana atspari, nes, patyrusi traumą, pirmiausia pasėdėjau, tada norėjau imti motociklą, bet pajutau kažką petyje, paliečiau ir supratau, kad kaulas vos neišėjo pro odą. Tos traumos nelabai gąsdina – susigyveni ir toliau važiuoji.

Susitikome Šiaulių Aleksandrijos trasoje, kurioje vyksta Europos lygio varžybos. Yra ir kita priežastis, kodėl mes būtent Šiauliuose.

– Taip atsitiko, kad ateinančius ketverius metus mokysiuosi Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje. Tai buvo netikėtumas, nes čia atkeliavau susitikusi savo draugą, bet studijuosiu Kūno kultūros ir sporto pedagogiką.

Ar būsi gera mokytoja? Ar mėgsti bendrauti su vaikais, juos mokyti?

– Bendrauti su vaikais man tikrai patinka. Galvoju būti ne mokytoja, o labiau trenere, gal net įkurti savo mokyklą šioje Lietuvos pusėje. Man patinka matyti, kaip vaikai tobulėja, kai po patarimų jiems geriau ir smagiau sportuoti, tai tikrai motyvuoja.

Kaip futbolas tau padeda gyvenime? Kaip papildo motokrosą?

– Dabar futbolą žaidžiu, kai turiu laisvesnio laiko. Derinu laiką, stengiuosi ir ten, ir ten suspėti, bet, aišku, futbolas lieka antroje vietoje. Be abejo, padeda palaikyti fizinę formą, bet, norint pasiruošti motokrosui, reikia atskirų viso kūno treniruočių.

Ką dar veiki laisvalaikiu – be to, kad važiuoji motociklu, tobulini savo gebėjimus, žaidi futbolą?

– Esu baigusi muzikos mokyklą, pagrindinis mano instrumentas buvo fleita. Taip pat groju pianinu, saksofonas dabar jau padėtas į kampą. Per karantiną išmokau groti gitara. Muzika tikrai užpildo mano laisvalaikį, nes pačiai malonu, atsipalaiduoju ir tai tiesiog visiškai kitoks laiko praleidimo būdas.

Ką galėtum pasakyti mergaitėms, paauglėms, kurios viena akimi žiūri į tavo užsiėmimą, žavingas akis ir šypseną, bet nedrįsta sėsti ant motociklo?

– Rekomenduočiau nebijoti, nebijoti suklysti, išdrįsti. Anksčiau, mane pamatę, žmonės sakydavo, kad atrodau pasikėlusi, bet paskui pabendrauja ir viskas atrodo paprasta. Taip, pirmą žingsnį žengti tikrai turėtų būti sunku, bet kažkaip reikia išdrįsti – ar su kažkieno pagalba, ar pačiam prisiversti ir pabandyti. Gyvename tik vieną kartą ir reikia išbandyti absoliučiai viską.

Vieną tavo svajonę – kad netolimoje ateityje atsirastų kokia mokykla – girdėjome. Gal turi daugiau svajonių?

– Daugiausia mano svajonių yra susijusių su sportu: kitais metais dalyvauti kiekviename Europos čempionato etape, taip pat pasaulio motokroso čempionate. Iš pradžių pravažiuoti, paskui žiūrėti, gal ir kokį tašką pavyktų gauti, kad būtų motyvacijos. Pasaulyje moterų važiuoja tikrai daug, pilni startai, tai įdomu būtų ten pasilyginti.

Kokie įvykiai trasoje būna patys nemaloniausi?

– Kai sužeidi varžovą. Per pirmąsias mano motokroso varžybas, kurios buvo Latvijoje, važiavau su berniukais. Tramplynas, šuolis ir iškart posūkis į kairę. Berniukas buvo dešinėje, jis nešoko tramplynu, o aš šokau. Užšokau jam ant galinio rato. Kaip ir dažniausiai būna motokrose, tam, kuris užšoka, baigiasi blogiausiai. Kaip tik prie to tramplyno stovėjo greitoji, tai šokau tiesiai jai į glėbį.

Suprantama, kad motokrosas yra viena brangesnių sporto šakų. Ar iš tiesų taip yra?

– Be abejo. Pagrindinis šio sporto inventorius – motociklas – naujas salone kainuoja apie 10 tūkst. Apranga, šalmas – 500 Eur, batai – apie 700 Eur. Be to, dar kuras, kiekvienos varžybos, treniruotės, detalės...

Jeigu šeimoje sportuojate trys, tai tėvams didžiulė našta?

– Galima taip sakyti, bet mes ne tie, kurie perka motociklus iš salono. Mes tikrai ne milijonieriai esame. Stengiamės taupiai įsitekti, kad visiems būtų gerai.

(Etaplius.lt nuotr.)
(Etaplius.lt nuotr.)

Adrija, žinau, kad dalyvauji įvairiuose renginiuose, susijusiuose su moterų sporto svarbos akcentavimu tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje. Gal gali papasakoti, kokius žingsnius padarei, kokiuose renginiuose dalyvavai?

– Labai smagu, kad šiais metais Lietuvos motociklų federacijos prezidentė Emilija Gelažninkienė su gerais partneriais sukūrė stovyklą, kad paskatintų moterų motokrosą Lietuvoje. Buvo trys dieninės stovyklos Anykščiuose, Rokiškyje ir čia, Šiaulių Aleksandrijos trasoje. Pagrindinis prizas – kelionė į Dubajų su Dakaro dalyviu Arūnu Gelažninku. Man pasisekė, aš laimėjau. Reikia dėkoti visai mano šeimai, nes visi prisidėjo prie filmavimo. Gaila, kad nugalėtojas tik vienas, nes sesė irgi dalyvavo.

Kuo ypatinga ta dovana?

– Įgausiu naujos patirties, važinėsiu dykumoje. Klampiame smėlyje, kurio Lietuvoje nerasi, kitokia motociklo kontrolė. Be to, planuojame dalyvauti „Cross Country“ varžybose, kuriose įgysiu dar daugiau patirties ir pamatysiu kitų žmonių lygį.

Iš kur turi tiek daug pozityvumo, geros nuotaikos?

– Gal tai įgimtas dalykas. Smagu matyti, kai kiti žmonės šypsosi. Kai eini gatve ir kiti žmonės nuliūdę, nulenkę galvas, tai net nesinori būti tokioje atmosferoje. Bandau sukurti tą atmosferą, kurią noriu matyti.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite