Angle down Atgal

Ūkininkaitė Rasa Rasimaitė: „Kaimas man artimas – čia viskas pažįstama“

Iš Lietuvos kaimų į miestą kasmet išvyksta daugiau nei 20 000 gyventojų, o praėjusiais metais šis skaičius buvo didžiausias nuo 2015 metų. Nors, statistiškai, besikuriančių kaimiškose vietovėse gyventojų skaičius mažėja, tačiau Prienų rajone, Strielčių kaime, šeimos ūkininkavimo tradicijas tęsianti Rasa Rasimaitė teigia, jog stereotipais apipintas gyvenimas kaime išties keičiasi.

Pati nuo vaikystės augusi kaime, jauna moteris pastebi ir kitokį, šiuolaikiškesnį, kaimo gyvenimą, kuris nebūtinai turi būti susijęs su daržais, gyvuliais ar ūkiu. Rasos nuomone, natūralu, jog dalis žmonių išvyksta iš kaimo, tačiau taip pat nemažai jų lieka ar atsikrausto į jį iš miesto, daug jaunimo kuria savo ūkius, dirba kartu su jau ūkininkaujančiais tėvais, nes, anot jos, šeimos tandemas kaimo versle yra didelis pliusas. Todėl visuomenėje vis dažniau akcentuojamas stereotipas, jog jaunimas nenori kurtis kaime, ūkininkaitės teigimu, yra atgyvenęs. „Kaimas jau seniai nebereiškia tvarto ir gyvulių, ant kiemo stovinčio tepaluoto „belaruso“ ir vištidės už kluono. Ar matėte, kaip atrodo namai? Visi aplink namus planuoja poilsio zoną, o ne daržinę šienui laikyti. Tai viską pasako apie gyvenimą kaime. Maža bendruomenė, mažiau triukšmo, eismo, šviesų, taršos. Žmonės, kuriems tai gyvenime svarbu, renkasi čia gyventi“, – sako Rasa.
Anot šeimos ūkyje besisukančios moters, ne tik pats kaimas, bet ir ūkis dabar yra kitoks nei anksčiau. Kaip ir bet kurioje kitoje srityje, čia daug reiškia išmaniosios technologijos: GPS ryšys, mobilios programėlės bei žinynai, kompiuteriu valdomos mašinos, palengvinančios daugelį darbų. Pasak Rasos, ūkyje galima pritaikyti visas naujas technologijas ir mokslo pasiekimus, o dauguma išvardintų dalykų nėra naujiena, todėl jau daug metų yra plačiai naudojami ir tapę neatsiejama daugelio žemės ūkio mašinų dalimi. „Visada reikia domėtis naujovėmis ir technologijomis, kad galėtum įvertinti jų poreikį ir funkcionalumą savo darbe. Naujos technologijos ir inovatyvūs sprendimai susiję ir su darbo organizavimu, agronominiais ūkininkavimo aspektais, darbu su gyvuliais“, – apie modernėjantį ūkį pasakoja moteris. Tiesa, Rasa pripažįsta, jog nepaisant to, jog ūkyje lieka vis mažiau rankų darbo, visiškai jo išvengti neįmanoma, o ypač tuomet, kai jame yra gyvulių, nes, kaip ji pati sako: „Gyvam padarui reikia gyvo kontakto“.
Paklausta, kokius visuomenėje paplitusius stereotipus, susijusius su ūkiu ir kaimu, ji norėtų paneigti, moteris sako, jog jie jau po truputį paneigia patys save. „Pavyzdžiui, kad traktorininkai ir žemės ūkio darbuotojai yra „prasigėrę kolūkiečiai“, ar kad ūkiuose dirba tik vyresnio amžiaus žmonės. Ūkis dažniausiai yra šeimos verslas, todėl tai lemia, kad jame dirba jauni žmonės. O dirbti modernia, galinga technika, išmanyti žemdirbystės procesus, pesticidų naudojimą, auginimo technologijas, galų gale, mokėti taisyti įrenginius ar dirbti su gyvūnais – tam reikia sugebėjimų. Aš labai didžiuojuosi mūsų komanda – kiekvienas iš jų turi savo darbus ir per laiką tampa tikru specialistu, kai petis į petį stovi su įmonėse dirbančiais technikos serviso darbuotojais, gali diskutuoti su agronomais, atskiria ir pritaiko skirtingus cheminius preparatus, išmano gyvulių psichologiją. Juk tam reikia labai daug skirtingų sugebėjimų ir įgūdžių!
Džiaugiuosi, kad mūsų ūkyje noriai dirba ir jauni žmonės. Jie greitai įvaldo įvairias technologijas ir išmoksta naujų dalykų. Žinoma, norint turėti gerus darbuotojus, reikia užtikrinti jiems atitinkamas darbo sąlygas, kad dirbti kolektyve būtų malonu, kad darbas jiems teiktų ekonominę naudą ir kad galėtų pritaikyti savo turimas žinias bei sugebėjimus. Savo „Instagram“ paskyroje kažkada rašiau, kad visi šie žmonės dirba žemės ūkyje, nes galbūt kito darbo dirbti nemoka, tačiau galbūt jie čia, nes būtent šitą darbą išmano geriausiai“, – pasakoja ūkininkaitė.
Visuomenėje vis dar gajus stereotipas, jog kai kurie darbai yra vyriški ir nors, Rasos teigimu, jos pačios niekas nestebina, nes ji žino daug atvejų, kai merginos ir moterys ne tik vairuoja traktorių, bet ir pasikeičia automobilio stabdžių kaladėles, dirba su miško ūkio technika – tačiau susidurti su šia stereotipine nuostata ne kartą tekę ir jai. „Aš dažnai susiduriu su klausiamu žvilgsniu, ar aš tikrai padarysiu „vyriškas“ užduotis. Nesistengiu niekam nieko įrodyti, žinau savo pajėgumo ribas, bet užlipti ant kuro kolonėlės ir laikyti dyzelinio kuro žarną gali bet kas, ar ne? O pakeisti nebeveikiantį akumuliatorių?, – retoriškai klausia moteris, kartu pridurdama, jog, esant reikalui, ji taip nesigėdija paprašyti pagalbos, tačiau, jeigu padėti nėra kam, kimba į darbus pati. „Ir pakelsiu, ir pasidarysiu, bet nugarą, pečius man skaudės tikriausiai panašiai kaip ir vyrams.

Fizinius darbus vyrams galbūt lengviau atlikti dėl vyriško kūno sudėjimo, tačiau, kas turėtų būti keisto, jei moteris vairuoja, pavyzdžiui, sunkvežimį? Juk jei sugeba vairuoti lengvąjį automobilį ar motociklą, gali taip pat išmokti vairuoti ir traukinį, traktorių ar buldozerį. Turbūt niekada nemokysiu savo traktorininkų apie variklius ir hidrauliką, bet visada galėsiu išmokti iš jų ko nors naujo. Man labai svarbu, kai man kas nors paaiškina. Esu jiems už tai dėkinga“, – apie stereotipus kalba moteris.
Ne paslaptis, jog siekiant pakeisti įsišaknijusį stereotipinį visuomenės mąstymą, požiūrį reikia formuoti nuo vaikystės, todėl Rasimų ūkyje ne kartą lankėsi ir vaikų ekskursijos, kurių metu ir darželinukai, ir šiek tiek vyresni mokiniai turėjo galimybę susipažinti su ūkio kasdienybe. Anot Rasos, smalsūs vaikai noriai domėjosi ūkio gyvenimu, o vyresnių klasių mokiniams jis jau buvo šiek tiek pažįstamas, nes šie jau buvo matę žemę dirbančią techniką pas savo tėvus ar senelius. Rasa sako, jog jai pačiai ši patirtis buvo išties įdomi, todėl, jei būtų galimybė, su ūkio veikla mielai supažindintų ir kitus smalsius jaunuolius.
Tiesa, moteris turi ir savo atžalų, kurias taip pat pasiima su savimi į darbą, kur vaikai tyrinėja dirbtuvių aplinką, traktorius, padargus. Kadangi Rasos darbas ūkyje yra susijęs su administracine veikla, sandėliu, vaikai puikiai supranta, kad ūkis – tai ne tik važinėjimas traktoriumi. Moteris savo sūnus moko atpažinti skirtingas mašinas, pasakoja, kokia jų funkcija, o laukuose kartu su vaikais tyrinėja piktžoles ir ieško kenkėjų. „Neauginu nei būsimų traktorininkų, nei agronomų, tačiau manau, kad svarbu vaikams parodyti ir supažindinti su kuo daugiau skirtingų procesų mūsų aplinkoje“, – teigia dviejų vaikų mama.
Apie ūkį moteris kalba ir socialiniuose tinkluose, kuriuose ji dalijasi nuotraukomis ir mintimis apie gyvenimą kaime. Jaunos moters teigimu, socialiniuose tinkluose įrašų ir nuotraukų iš laukų – daugybė, todėl, dalindamasi savo įrašais, ji nesiekia nieko nustebinti, o tai daro, nes, visų pirma, jai tiesiog labai patinka rašyti. Pažvelgus iš kitos pusės, Rasa pripažįsta, jog savo įrašais nori parodyti, koks įvairialypis gali būti žemės ūkis ir kiek daug skirtingų darbų čia galima nuveikti. Anot jos, dalijant stambiai, Rasimų šeimos ūkyje yra augalininkystė ir mėsiniai galvijai, tačiau šalia to yra planavimas, administravimas, pirkimai, orų prognozės, laukų stebėjimai, gyvulių veisimo ir priežiūros ypatumai ir, žinoma, kolektyvas, kuriame dirba įvairūs žmonės – apie tai ir „sukasi“ Rasos tinklaraščio „as_fergiusiona_ir_sejama“ istorijos. „Yra populiarioji psichologija ir mokslo populiarinimo laidos bei žurnalai, o mano paskyra yra žemės ūkio populiarinimo istorijos“, – komentuoja pašnekovė.
Rasa teigia, jog kaimas jai artimas būtent todėl, jog čia visos vietos, visi keliai ir takeliai – gerai pažįstami ir čia, kaime, ji jaučiasi saugiai. Ir nors vasarą ūkyje – pats darbymetis, veikli moteris sugeba suderinti darbą, vaikų priežiūrą, agroverslo technologijų studijas ir rasti laiko sau – jai labai patinka sportas ir knygos. O paklausta apie ateities planus ir svajones, Rasa sako: „Norėčiau išmokti dar daugiau dalykų, kurie man bus reikalingi šiame darbe, ir dirbti žemę“.
Rimantė Jančauskaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite